Atkeliavo ruduo. Vėsus vėjelis nešioja spalvingus lapus, tačiau ne tik juos - po dangų skrajoja ir besišypsantys margi aitvarai.


Ir kas gi dar gali būti rudenį smagiau nei leisti didžiulius, mažus, pirktus ar netgi savos gamybos aitvarus?

O dar jei kartu su šimtais kitų aitvarų gerbėjų susirinkusių plačioje pievoje Hanoverio pakraštyje? Ech, buvo smagi šventė. Lauksime kitų. O belaukdami ieškosime aitvarams laidyti tinkamų pievų arčiau namų.

Jau beveik mėnuo praėjo kai keliavome po nuostabų gamtos kampelį - Saksonijos Šveicariją. Rinkdamasi šį Vokietijos kampą atostogom labai abejojau ar su vaikais sugebėsime pamatyti norimas vietas, ar vaikščiojimas po uolėtas vietoves nebus per sudėtingas, galų gale ar įmanoma bent į vieną žymesnę vietą patekti su vaikišku vežimėliu. Tokios informacijos oficialiose Saksonijos interneto svetainėse beveik neradau. Daugumoje buvo siūloma įsigyti vieną ar kitą knygą, kurioje aprašytas keletas dienos žygių su vaikais. Knygas pirkti atsisakiau, juolab kad namuose tiek prisikaupė kelioninių knygų, kurių paprastai po atostogų daugiau nebeatsiversdavau. Tad namų bibliotekėlę papildyti dar keliomis tokio tipo knygomis pasirodė visiškai absurdiška. Teko itin daug laiko praleisti internete, ieškoti blog'ų su pasakojimais, atsiliepimais. Taip norimų aplankyti vietų atsirado devynios galybės, aštuonių dienų praleistų uolėtoje Saksonijos Šveicarijoje neužteko. Prižadėjome sugrįžti ten dar kartą, juk pamatyti liko tikrai dar daug ką...
Pirmąją dieną skyrėme Pffafenstein kalnui, kuris priskiriamas prie pačių gražiausių Saksonijos kalnų. Kaip gera buvo visas atostogų dienas šią nuostabią uolą matyti pro buto, kuriame apsistojome, langą. Fantastiškesnės, ramesnės vietos nakvynei turbūt negalėjome rasti. Ir nors planas pirmąją dieną buvo praleisti kitaip, negalėjome atsispirti klano grožiui, tad pirmiausia išsiruošėme į jį.

Ant kalno viršunės galima patekti dvejais kelias. Pirmasis vadinamas "Nadelöhr" (adatos auselė). Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad tai siauras su mažamečiais vaikais neįveikiamas kelias. Antrasis kelias vadinamas tiesiog "patogiuoju keliu". Pavadinimas nuskambėjo taip patogiai, kad išsiruošėme su vežimėliu. Pirmąją atkarpą įveikėm gana paprastai, vėliau vežimėlį teko perkėlinėti per medžių šaknis, o dar vėliau tarp uolų išvydome siaurus laiptus.

Vežimą teko palikti apačioje, ir toliau kopti su mažuoju ant rankų. Nors po teisybei pradžioj mūsų mažylis laiptais lipo pats, po sėdėjimo vežime buvo gera ir jam pamiklinti kojytes. Įveikę siaurą pro tarpeklį vedantį kelią atsidūrėme plokščiausioje kalno dalyje. Čia stūkso 29 metrų aukščio 1904 metais pastatytas apžvalgos bokštas. Mano nuostabai mūsų nei dviejų metukų neturintis pyplys daugiau nei pusę iš 123 akmeninių laiptų įveikė pats.  Į bokštą lipti tikrai vertėjo, nuo bokšto viršūnėje įrengto apžvalgos balkonėlio atsivėrė žavingi visą Saksonijos Šveicariją aprėpiantys vaizdai.

Nusileidę žemyn pasukome link "Albrechtsburg" apžvalgos aikštelės, ant kurios prieš maždaug 3000 metų buvo įrengta gyvenvietė. Nuostabūs vaizdai, fantastiška vieta atitrūkti nuo kasdienybės, tačiau gyvenimo tokioje vietoje niekaip negalėjau įsivaizduoti.


Pasigrožėję vaizdais į šiaurės-rytų pusę patraukėme link sekančios apžvalgos platformos. Nuo jos atsiverė miestelio vaizdai, kaip ant delno matėsi namelis, kuriame apsitojome. Tik deja prie namelio pastatytos mūsų mašinos nebebuvo. Šiek tiek sunerimę namą apžvelgėme nuo vienos platformos pusės, nuo kitos - mašinos kaip nėr, taip nėr.

Pamąstę, kad nieko vis tiek jau nepakeisi nutarėm nelėkti iškarto žemyn, o dar šiek tiek paklajoti siaurais takeliais uolos viršūnėje.

 

Taip sakant suveikė šalti mūsų nervai. Gi užkopus į uolėtą vieną gražiausių Elbės smiltainio kalnyno kalną nusileisti žemyn nepamačius žymiausio taško "Barbarine" būtų labai jau gaila. 43 metrų aukščio legendomis apipinta Barbarinės uola jau prieš daugelį metų kartu su Bastėjos tiltu tapo Saksonijos Šveicarijos simboliu. Link jos vedė gan patogus kelias, kartais statesnis, kartais laiptuotas, sunkiausia šią kelio dalį buvo iškęsti mažąjam. Norėjosi eiti savarankiškai, o kojelės nebenešė, akys merkėsi, na bet atlaikė, išvydo žymiąją Barbarinę, kuri pasak legendų yra mergina, nepaklusi motinai. Už nėjimą kartu su motina į bažnyčią nubausta bei paversta grakščia uola.


P.s. nusileidę nuo kalno žemyn mašiną radome, pasirodo ją užstojo maža mus suklaidinusi obelis :)


Antrąją atostogų dieną skyrėme Rathen kurortui. Internete miestelis itin liaupsinamas, todėl neapsilankyti tiesiog negalėjom. Neatsidžiaugiu jog jį aplankyti nusprendėme būtent šią dieną. Vakarui turėjome prieš gerą mėnesį įsigiję bilietus į miuziklą "Drakula", kuris turėjo būti rodomas šiame miestelyje tarp uolų įrengtoje scenoje. Tačiau, kad į miestelį patekti su mašina neįmanoma niekur nebuvo rašoma. Mašiną palikus viename Elbės upės krante, tenka keltis pėstiesiems skirtu keltu į kitą upės pusę, na ir tada geras 15 minučių pėdinti link įspūdingos scenos po atviru dangumi. Jei ne dienos išvyka į šį žymųjį kurortą, būtume likę be nepaprastos vakarinės pramogos. Tikrai nebūčiau planavus išvykti iš namų į teatrą prieš geras dvi valandas.


Pats Rathen miestelis visiškai mažytis, teturintis vos 400 gyventojų.  Kelios gatvelės, spalvingi nameliai, akmeninė pilis bei nuostabi gamta.

Kadangi šią dieną keliavome vėlgi su vežimėliu į uolas nekopėme. Pasirinkome pasiplaukiojimą valtele nedideliame Amsel ežererėlyje miestelio pakraštyje, bei lengvą pasivaikščiojimą link Amsel krioklio.

Krioklys labiausiai apžavėjo Domą. Ypač sumokėjus 30 euro centų, kuomet atidaroma užtvankėlė ir krioklys atsiskleidžia visu savo grožiu.

Tiesa prie krioklio Domui teko patirti ir ne itin malonių išgyvenimų. Bevalgant ledus jam pirmą kartą įgėlė širšė. Begalo dėkinga esu vienai moteriai, kuri iškart puolė prie mūsų su nuostabiu purškalu, kuris bematant nuėmė skausmus. Beliko tik visą likusią kelionę lydėjusi baimė įkyrioms širšėms.
Na diena tuo nesibaigė, kad jau nekilome į viršų link žymiųjų Bastėjos uolų, nutarėm aplankyti didžiausią Europos tvirtovę - Königstein.

Tai dar viena vieta Saksonijos Šveicarijoje tinkama pasivaikščiojimui su vaikišku vežimėliu. Tvirtovę sudaro daugiau nei 50 pastatų. Mums labiausiai įsiminė tvirtovės teritorijoje esantis 154 metrų gylio šulinys, kurį kadaise darbininkai iškalė su pačiais paprasčiausiais kaltais. Šiuo metu tai yra antras pagal gylį šulinys Europoje. Kas pusvalandį į šulinį nuleidžiama statinė, kol ji pasiekia vandenį trunka net 9 minutes. Na koks net, reiktų sakyti tik! Juk senovėje, kada šulinys būdavo naudojamas, vandenį pasemti trukdavo net 10 valandų. Du vyrai kiaurą dieną eidavo, kaip žiurkėnai, rate sujungtame su velenu kol galų gale iškeldavo vieną statinaitę vandens. Tokie faktai priverčia susimastyti apie mūsų ne visuomet racionaliai naudajamą vandenį...



Trečiąją dieną stengėmės skirti vaikiškoms pramogoms. Domui pačiam leidom pasirinkti ką norėtų nuveikti. Siūlėm mini traukinukų parką, berods didžiausią Europoje. Antras pasiūlymas buvo Elbės pramogų parkas, bei trečiasis - Saksonijos miškuose esantis uolų labirintas. Buvau beveik garantuota kad pasirinks pramogų parką, bet klydau. Mūsų didukas pasirinko gamtą! Tad nieko nelaukdami išsiruošėme į uolų labirintą. Keliaujant po Saksonijos Šveicariją su vaikais labirintą tikrai būtina aplankyti. Mes į jį sugrįžome dar ir paskutinę atostogų dieną. 


Leupoldishain labirintas lengvai pasiekiamas automobiliu. Nuo stovėjimo aikštelės ligi labirinto vos keli šimtai metrų. Pakeliui vaikus sustabdo dar ir nuostabus, pasikarstymams itin tinkamas medis. Jį žinoma išbandė ir mūsų abu bezdžioniukai.

Pats labirintas visiškai natūralus uolų darinys. Labirintas sužymėtas numeriukais. Pirmą kartą eidami pradėjome nuo trečiojo numeriuko, pirmųjų dviejų nepastebėjome. Domui tai buvo pirmasis rimtesnis pasilaipiojimas uolomis.

Jis ypatingai liko sužavėtas Nr. 29 - siauru, tamsiu, drėgnu tarpekliu. Pirmą kartą eidamas juo jautėsi nedrąsiai, bet vėliau norėjo dar ir dar ir dar. Pirmąją dieną labirintą apėjome keletą kartų, Domo sustabdyti tiesiog nėjo. Kai lankėmės antrąjį kartą buvo tingesnis, bet turbūt tai normalu, po įtemptos vaikščiojimų bei laipiojimų savaitės.


Sekančioms dienoms nuomojomės kuprinę vaikams nešioti.

Pirmosios dienos su mažuoju ant nugaros tikslas - Bastėjos uolos bei Neurathen pilis. Tai pati lankomiausia vieta Saksonijos Šveicarijoje. Pasigrožėti šiuo gamtos stebuklu suguža tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, ne išimtis buvome ir mes.

Apie šią vietą tiek prirašyta, kad daugiau pasakoti net neverta, na nebent vertėtų pacituoti Gėtę, kuris 1819-aisiais taip apibūdino Bastėjos uolas: „Čia, iš kur gali žvelgti žemyn į Elbės upę nuo pačių nelygiausių kalnų, kur atsiveria Lilienstein, Konigstein ir Pffafenstein vaizdai, akys regi tokį peizažą, kurio niekada niekas nesugebės apibūdinti žodžiais“.


Sekanti diena buvo nemažiau įdomi bei turtinga nepakartojamais vaizdais. Vykome į Čekijoje esantį Tisos uolų miestą dar kitaip vadinamą tiesiog Tisos siena. 

Ir nors lankstinukuose rašoma, jog šią nuostabią vietą apeiti trunka 1,5 val, mes užtrukome beveik keturias valandas. Kiekviena uola vis kitokia, kiekvienoje gali įžvelgti tai veidą, tai gyvūną, vaikščiojant ir dairantis fantazijom nėra galo.

 

Na ir pabaigai didinga, prabangi Saksonijos sostinė - Dresdenas.

 

Dūksta vaikai miegame ant lovos. Vyresnėlis neįvertinęs jog lova ne tokia ir plati nukrenta ant žemės, galva trenkiasi į radiatorių. Skauda vaikui, verkia. Pripuolusi apkabinu, guodžiu. Mažylis kurį laiką stebi mus, akutėse matau pavydą broliui, gi apsikabinę sėdime. Dar keletą sekundžių įbedęs akis stebi, velniūkiškai nusišypso. Aha, kilo geniali mintis! Mažasis nuropoja link lovos krašto, besilaikydamas rankutėmis nučiuožia žemyn, atsargiai galva trinkteli į radiatorių, atsigula ant grindų ir pradeda klykti. Ką gi vyresnėliui paguodos gana, negi nematot kad dabar skauda mažajam...

Prieš tris savaites atšventėme mūsų vyresnėlio penktąjį gimtadienį. Šių metų šventės temą Domas išsirinko prieš gerą pusmetį. Maniau dar daugelį kartų persigalvos, bet meilė dinozaurams su kiekviena diena tik didėjo. Dinozaurų tema ne tik jam, bet ir man labai patiko. Kartu lipdėme, spalvinome dinozaurus, gaminome dinozauriškus kambario papuošimus bei girliandas.

O vakarais vaikams sumigus mudu su Donatu klijavome pinjatą bei galvojome gimtadienio programą. Kadangi šiemet pirmasis gimtadienis su pulku vaikučių be juos lydinčių tėvelių, į pagalbą pasikvietėme burtininkę. Šituo sprendimu vis dar neatsidžiaugiu.  Valandą laiko vaikus užėmusi moteris tiesiog pasakiška. Vaikus ji apkerėjo, primokė nuostabių burtų, padovanojo kiekvienam po nuostabią balioninę figūrą. Net ir aš vieną gavau, pačią pirmąją. Burtininkė padariusi balioninį meškutį apsikabinusį raudoną širdelę, mūsų penkiamečio paklausė kam norėtų šį balioną padovanoti. Mano nuostabai Domas iškart pasakė, kad šis balionas bus mamytei. Ech, kaip tą akimirką buvo gera!


Pasibaigus burtams vaikai šokinėjo batute, bėgiojo, ieškojo dinozauro lizde paslėptų kiaušinių, bei daužė mūsų pagamintą pinjatą. Jai suklijavome keturis laikraščio sluoksnius, bet kitą kartą klijuosime vienu mažiau. Negalvojau, kad ji gausis tokia tvirta, nors iš kitos pusės, tvirtesnę pinjatą teko mušti kiekvienam vaikui. Plonesnę galbūt būt būtų įveikiama vos keliais smūgiais.


 

Tiesa, kaip visuomet daugiausia laiko užėmė torto gamyba. Neblogas įšūkis pagaminti dinozaurą! Nors tortas mano manymu gavosi labiau panašus į drakoniuką, vaikams jis buvo tobulas dinozauras.

Ką gi šventė baigėsi, liko gražūs šilti prisiminimai  bei keletas nuotraukų. Jau laukiu kitų vaikiškų švenčių...

Nors iki kalendorinės vasaros beliko vos viena diena, už lango vasara visiškai nekvepia. Lietus, kruša, šalčiai, retkarčiais vienas kitas saulės spindulėlis vasaros nei truputėlio neprimena. Tad mano rudeniška skara šiuo metu itin tinkama.  Ją megzti buvo be galo įdomu. Vis neatsistebiu sutrumpintų eilių genialumu. Jų dėka galima kurti tikrus stebuklus!

Pradžia: 2013 kovo 26 d.
Pabaiga: 2013 balanžio 16 d.
Siūlai: Woll Butt Madeleine (100 % merino vilna)
Virbalai: 4,5 mm
Modelis: Opens external link in new windowJunction

Negaliu patikėt, bet bloge nesilankiau daugiau nei pusantro mėnesio. Pavasarį įrašų visuomet būna mažiausiai, bet kad šiemet iš vis jų nebus negalvojau. Juolab per nesilankymo laiką virtualiuose namuose gaminom, darėm, mezgėm, pamatėm, susižavėjom ir netgi pamilom didinguosius dinozaurus! Apie juos šiuo metu sukasi viskas: darbeliai, piešiniai, pramogos, žaidimai. Su kiekviena diena dinozaurų mūsų namuose vis daugėja. Na o vienas smagiausių dinozauriškų užsiėmimų buvo kelias valandas pabūti tikru paleontologu. Domas gavęs dovanų gipso plokštelę, kurioje paslėpti dinozauro kaulai kelias valandas kalė, grandė, ieškojo dinozauro skeleto. Tikrai labai smagus, šiek tiek purvinas užsiėmimas, po kurio iškart teko abu vaikus nešti į šiltą vonią.

Kai kovo pradžioje trumpam atšilo, paaiškėjo, jog vyresnėlis išaugo visas kepures. Porą dienų ryte neradusi ką uždėti pareiškiau - vakare po darbo važiuosim pirkti siūlų, gi vaikui reikia kepurės! Aišku iš manęs vyrukai išsijuokė, negi tokiam mezginiui namie siūlų nėra. Bandžiau aiškinti, kad turimų siūlų spalvos netinka ir panašiai, bet jiems kilo tik dar didesnis juokas. Tad vietoj siūlų parduotuvės buvau nusiųsta į savąjį siūlų lobyną. Po pusvalandžio paieškų radau matkelį daugmaž tinkamos spalvos kojinių siūlų,  na o kitą rytą mano didukas turėjo jau ir naują pavasarinę kepurę.

Pradžia: 2013 kovo 5 d.
Pabaiga: 2013 kovo 6 d.
Siūlai: Rellana Flotte Socke (75 % vilna, 25 % poliamidas)
Virbalai: 3,5 mm
Modelis: Square Circle Hat

Į mėnulį paleista,

Greit nuskriejo raketa.

Ji pakilo virš kalnų,

Debesėlių mėlynų.

Tarp žvaigždelių nepaklydo-

Į mėnulį ji nuskrido.

 

Kaip pasigaminti itin smagią raketą iš voko bei šiaudelio rasite Opens external link in new windowčia.