Įdomu ar šią žiemą sulauksime sniego.  Domas kasdien klausia ar dar žiema, o sulaukęs teigiamo atsakymo nesupranta kodėl nėra sniego. Juk žiemą reikia lipdyti sniego senį, važinėtis rogutėmis, mėtyti sniego gniūžtes, o nežaisti futbolą žaliuojančioje pievoje, kapstytis smėlio dėžėje bei sausio viduryje mėgautis pirmaisiais žiedais. Kai kaimynystėje pamačiau keletą ryškiai geltonais žiedais pražydusių krūmų negalėjau patikėti. O atidžiau apsidairius atradau pirmuosius išdygusius narcizus ir mūsų sode. Lapeliai gležni, bet jau ilgesni nei mano sprindis. Gaila bus augalų jei vis tik žiema sumanys atkeliauti.
O kol kalendorinė žiema nesibaigė dar vienas žiemiškas mezginys - kepurė Domui. Ją mezgiau pirmąją šių metų dieną. Domas pageidavo kepurės su šniūrais ir bumbulu. Ilgiausiai derėjomės dėl bumbulo. Domas norėjo viršuje, o aš bandžiau įtikinti, kad du ant šniūrų galų bus įdomiau. Kepurės viršugalvyje bumbulas labai nepatogu norint uždėti kapišoną, kuris šią lietingą žiemą būtinas kasdien, ypač darželyje, kuomet vaikai nepaisant lietaus laiką leidžia lauke.

Pradžia: 2012 sausio 1 d.
Pabaiga: 2012 sausio 1 d.
Siūlai: BC GARN "Silkbloom", (55 % merino vilna, 45 % šilkas )
Virbalai: 4,5 mm
Aprašymas: VO knits "Lyon Hat"

Mūsų namuose besidominčių automobiliais nėra, na bent jau anksčiau nebuvo.  Dabartinio darbo dėka D. noromis nenoromis tenka kasdien susidurti su automobilių naujovėmis. Tad vis tik vienas iš keturių mūsų šeimos narių, po truputį pamilsta automobilius. Domui lig šiol jie taip pat visai nerūpėjo. Važiuoja mašina ir gerai. Apie jokius automobilių ženklus nieko neišmano. Jis automobilius teskirsto į tris rūšis: mažos mašinos, didelės mašinos ir džipai. Bet jei ir toliau laisvalaikį leisime kaip paskutinį mėnesį, Domas tikrai nebeliks abejingas automobiliams. Paskutinį kartą vaikštant vienoje "Automobilių miesto" salių, tiek susidomėjo mašinų amžiumi, kad nespėjau galvoti palyginimų. Vienai metų tiek pat kiek močiutei, kita pagaminta tuomet kai gimė promočiutė, trečiai šimtas, kita atsirado tuomet kai gimė tėvelis. Šis žaidimas Domą įaudrino, lakstė nuo vienos senovinės mašinos prie kitos ir vis klausė, kada ji pagaminta, kodėl kai kurių ratai kaip dviračių, galų gale iškilo klausimas kokiu greičiu kai kurios mašinos važiuoja.

Man "Automobilių mieste" kol kas labiausiai patinka pramogos visiškai nesusijusios su mašinomis. Neseniai jame vykusi Kalėdų mugė, sniego kalnas, ledo arena traukia žymiai labiau. Nors negaliu sakyt, kad nesmalsu apžiūrėti vieną ar kitą nestandartinę mašiną. Paskutinį kartą užsukome į po žeme esantį pastatą, kurio visos sienos veidrodinės, o viduryje stovi akį traukiantį Bugatti Veyron.  Šis monstras sužavėjo net ir mane, ką jau kalbėt apie vyrus niekaip negalėjusius nuo šios chromuotos mašinytės atplėšti akių.

Nors per mėnesį laiko "Automobilių mieste" apsilankėme  keturis kartus, visko dar neapžiūrėjome. Nėra jis didelis, ir tikrai vienos dienos užtektų viskam apeiti, bet mes neskubam. Kadangi D. gavo metinį šeimyninį bilietą nesinori aplėkti visas sales per kartą ir vėliau nebenorėti sugrįžti. Kol galima mėgaujamės siūlomomis žiemos pramogomis, o automobilius pasiliekame  pavasariui, kai nebebus dirbtino sniego kalno bei ledo.

Prisikaupė galybės neaprašytų darbelių, dauguma manau ir liks neaprašyti.  Sausiui įpusėjus pasakoti apie kalėdinius darbelius šiek tiek jau vėloka. Na bet vieną naujametinį Domo darbelį vis tik įdėsiu. Fejerverkus iš popierinių keksiukų formelių gaminom prieš pat eidami į lauką leisti fejerverkus.  Jie ir dabar dar puošia namus, ne taip kaip tikrieji, kurie džiugino vos keletą minučių.

Bėgo ir prabėgo pats šventiškiausias metų mėnuo. Kaip įprasta trijų karalių dieną nupuošėme namus. Teliko gražūs prisiminimai, nuotraukos bei kilogramai saldainių. Tiek, kiek per šventes jų prisikaupė tikrai užtektų visiems metams. Tik laikyti tokius kalnus saldainių namuose, kurie kasdien keltų pagundą, visiškai nėra noro. Tad visus namie buvusius saldumynus kartu su Domuku sukrovėme į maišą bei atidavėm tėveliui. Jo darbe saldumynų niekada nebus per daug...

Šiemet šventės praėjo ramiai, praleidome jas namuose, nei mes važiavome į Lietuvą, nei svečių iš jo sulaukėm. Nežinau ar jau per ilgai gyvenu užsienyje, ar dėl to kad tai pirmos Kalėdos kai mes keturiese, ir didžioji dauguma laiko sukasi apie mūsų mažiausiąjį, bet tai pirmi metai kai šventės toli nuo artimųjų man nesukėlė didelio liūdesio bei skausmo dėl taip ilgai slėgusio pasirinkimo gyventi ne savo gimtojoje šalyje.

Kūčių dieną tradiciškai triūsėm virtuvėj, paruošėm vaišes Kalėdų seneliui, o po apsilankymo bažnytėlėje sėdome prie Kūčių stalo.  Mane labai žavi daugumoje Vokietijos bažnyčių Kūčių dieną organizuojami vaidinimai vaikams. Skambant kalėdinėms dainom bei giesmėm vaikučiai suvaidina Kalėdų istoriją. Mūsų žvirbliukas per Kūčias nepaprastai susižavėjo bažnyčia. Parsineštą šventą žvakę degino kasvakar, pasakodavo ne tik mums, bet ir visiems jį pašnekinusiems apie tvartelyje gimusį Kūdikėlį Jėzų, piemenėlius, nepamiršdavo paminėti ir angeliukų, pridurdamas kad kai pasens ir jis pavirs angeliuku.

Kalėdas švęsti maniau pradėsime antrą nakties, kai pabudęs Domas pradėjo pasakoti matęs kaip atskrido Kalėdų senelis, kad elniukai suvalgė jo paliktą morką, o senelis sukirto visus sausainius. Sakė matė kaip ir dovanas senelis po egle padėjo. Po tokių aistringų jo pasakojimų nebesitikėjau miegoti, maniau tikrai bėgs pakuoti dovanų, tačiau viską išpasakojęs Domas patogiai įsitaisė mūsų lovoje bei užmigo. Ech, kaip mane žavi vaikų tikėjimas nepaprastu Kalėdų stebuklu.
Antrąją Kalėdų dieną nutarėme važiuoti ieškot žiemos. Keistas noras kai lauke + 10 °C.  Bet mums pavyko! Manėm Domui parodysime tik čiuožyklą po atviru dangumi, o parodėme ne tik ledą bet ir sniegą.  Diena buvo pilna nuostabių netikėtumų.  Domas panoro išbandyti pačiūžas. Movėsi jas visas švytėdamas, link ledo ėjo spirgėdamas, bet vos pabandžius užlipti ant ledo švytėjimas dingo.  Didžiuojuosi juo, vaikutis nepasidavė nors buvo sunku, bandė dėlioti ant ledo kojytes, judėti pirmyn. O po valandos ant ledo pareiškė, norįs kuo greičiau išmokti čiuožti kaip kiti didesni vaikai. 

Tądien pramogos vien čiuožinėjimu nesibaigė. Kalėdų proga netoliese ledo buvo įrengtas dirbtino sniego sodelis. Jame vaikai galėjo kasti sniegą, statyti sniego pilis, čiuožinėti nuo mini kalniuko. Oi kaip buvo sunku Domą prikalbinti palikti sniegą bei važiuoti namo. Prisižadėjome sekanačią dieną sugrįžti, tačiau sugrįžę sniego sodelio neberadome. Domas šiek tiek nusiminė, sunkiai jam sekėsi suprasti mūsų pasakojimus apie dirbtiną sniegą, bei jį gaminančias mašinas. 

Lengviausia buvo numoti ranka, apsiauti pačiūžas bei pamiršus sniegą keliauti ant ledo. Tądien mano vyrukai ant ledo praleido daugiau nei dvi valandas. Po antrosios dienos ant pačiūžų Domo noras išmokti čiuožti dar labiau sustiprėjo. Tad tikiuosi šią žiemą dar bus nelietingų savaitgalių ar bent jau vakarų ir galėsime pasimėgauti pačiūžų teikiamu malonumu.

Galvojau šiemet taip ir liksime neragavę naminių meduolių. Jei ne Domas taip būtų ir buvę, tačiau jis atkakliai beveik dvi savaites prašė kepti. Neatsilaikiau jo prašymams ir paskutinį advento savaitgalį suminkiau tešlą. Išbandžiau naują receptą iš puslapiuko, kuris jau penkis metus mano ištikimiausias padėjėjas virtuvėje. Apie 90 % mūsų virtuvėje ruošiamų patiekalų receptų rasti būtent jame.  Jame gausu ir šventiškų, ir kasdieniškų, ir netradicinių receptų. Netgi lietuviškų šaltibarščių receptą jame užtikau. Deja, jie vertinami neįspūdingai, pažiūrėjus vertinimus nekiltų noras pabandyti. Aš visuomet gaminu tik tuos, kurie populiariausi, vertinami geriausiai, todėl nė vienas receptas dar nenuvylė. Šiemet kepti meduoliai taip pat gavosi labai skanūs. Kas mane labiausiai sužavėjo, kad ir po penkių dienų stovėjimo meduoliai minkštutėliai, tikiuosi tokie liks iki Kalėdų. Šiemet labai džiaugiausi, kad man atiteko tik pagaminti tešlą. Kočiojimą, formelių spaudimą, bei kepimą palikau vyrukams.

Pirmiausia Domas prikepė įvairių kalėdinių formų meduolių, o iš likusios tešlos tėtis išpjaustė įvairių dydžių trikampius, iš kurių sumovė eglę. Puošimo darbai kaip visuomet atiteko Domui.