Domas labai mėgsta dvi vokiškas daineles apie  marionetes, kurios patempus už virvelės judina rankas bei kojas.  Vieną jų išmoko  belankydamas Simsalabim mokyklėlę, kitą klausydamas vis dar labai mylimos kompaktinės plokštelės "Dainuok ir judėk".  Nors daineles dainuoja daugiau nei metus tik prieš savaitę panoro pamatyti gyvai kaip visgi atrodo tos vaikiškos marionetės.  Suradau keletą paveikslėlių internete, tačiau jo tai netenkino, norėjo tokią lėlytę pasigaminti pats. Na, žinoma pabandėme.
Pasirinkome ilgakaklę žirafą, nes tai vienas mylimiausių Domo gyvūnų.  Iš geltono kartono aš iškirpau žirafos kūną, rankas bei kojas. Domas žirafą apklijavo spalvotais tampomo popieriaus gabaliukais, priklijavo akį, nupiešė kanopas bei nosį. 

Virvelės pritvirtinimas žinoma atiteko man, nežinantiems kaip tai padaryti puikų iliustruotą paaiškinimą galite rasti čia.

Yra žmonių visiškai neartimų, tačiau daugeliui gerai žinomų iš jų nuostabių darbų, kurių gimtadienius tiesiog miela paminėti. Vienas iš tokių Eric Carle vakar šventęs 82 - ąjį gimtadienį. Jau virš metų skaitome jo žymiausiąją knygelę vaikams "Labai alkanas vikšrelis", ir ji Domui visiškai nepabosta. Būna savaičių kai šią nuostabią knygą skaitome po 5 - 6 kartus per dieną. Tai vienintelė knyga, kurią Domas moka mintinai. Veda pirštuku žodelius, atrodo jog tikrai skaitytų. Mėgsta mažasis knygų gerbėjas ir kitas šios autoriaus pasakas, be vikšrelio, ne ką mažiau mėgiama pasaka apie margąjį chameleoną, bei mergaitę, prašiusią tėčio nukelti mėnulį nuo dangaus.
Autoriaus gimtadienio proga daugelis mamyčių blogų pasipuošė darbelių, susijusių su Eric Carle kūryba, nuotraukomis. Planavome ir mes nemažai darbelių, tik kaip visuomet pritrūko laiko. Padarėme tik vieną darbelį - kirmėlytę, galinčią pavirsti drugeliu. Na dar ir pietų stalą daržoviniu vikšreliu pasipuošėm.

Kirmėlytę - drugelį gaminome iš medinio skalbinių segtuko, vatinių kamuoliukų bei tampomo popieriaus.  Mano pagalbos Domui prireikė tik suklijuojant kamuoliukus ant segtuko. Galbūt ir tai būtų galėjęs padaryti pats, tačiau nebuvo noro ilgai laukti, kol kirmėlytė sulips, tad pasinaudojome karštais klijais.

Turime vieną labai Domo mėgiamą darbelių knygą. Kai jam panorėjus daryti darbelį atsisakau, jis tuoj pat lekia jos pavartyti. Žiūrinėja tol, kol nusprendžia ką norėtų daryti, pats darbelių kambarėlyje bando susirasti viską ko jo išsirinktam darbeliui reiktų.
Šįkart jam užkliuvo bitutė iš vazonėlio. Paprastai susirinkęs ko reiks darbeliui kviečia mane, tačiau šįkart pakvietė tik tuomet kai vazonėlį baigė dažyti geltonai. Norėjo ir bitutės galvutę nudažyti vienas, bet nerado kur galėtų dažant įstatyti rutuliuką, kad jis neriedėtų.

Dar vienas nepaprastai smagus, linksmas bei paprastas darbelis. Be to, tai šimtasis darbelis mūsų oranžiniuose namučiuose. Manau būtent šis darbelis gaus ne tik šimtojo darbelio, bet ir jei ne pačio smagiausio titulą, tai bent jau į pirmąjį mylimiausiųjų trejetuką pateks.

Šiam darbeliui prireikė senos kartoninės dėžės, dažų bei segtukų vienoje pusėje su galvute, kitoje su dviem galiukais, kurių vienas užlenkiamas į vieną šoną, kitas į kitą. Ilgai galvojau kaip jie vadinami lietuviškai, bet deja nesumasčiau.

Krokodilas tiek įsisiautėjo, bandė nukasti man ir ranką ir koją, ir plaukus, kieme taip pat paragavo viską ką tik pasiekė, o vakare nukeliavo miegoti kartu su Domu. 

Sraiges gaminome daugiau nei prieš savaitę. Galvojau gaminsime tik vieną, bet Domas būtinai norėjo trijų. Vakare kai grįžo Donatas paaiškėjo, kodėl sraigės vis tik turėjo būti trys. Visą vakarą, ir dar kelis vakarus po to, teko visiems kartu su jomis žaisti. Man atiteko raudonoji, Domui mėlyna, o Donatui rožinė. Paprastai Domas pamatęs rožinę spalvą iškart pasako, jog ši spalva tinka tik mergaitėms. Tačiau jei namuose būna kas nors rožinio, Domas tai be jokių pamąstymų atiduoda Donatui.

Vakar prisiminėme seniai benaudotus kiaušinių dėklus. Buvau jų prikaupus daug, tačiau kraustantis nusprendžiau išmesti. O šiuose namuose jų surinkome vos kelis,  gyvenimas pačioje dioksino skandalo širdyje atbaidė nuo kiaušinių vartojimo. Teisybę pasakius nelabai jų ir pasigedau. Domas valgyt nei virtų, nei keptų, nei patiekalų su daug kiaušinių negali, alergijos mūsų namų vis dar nepalieka, nors viliuosi kad ankščiau ar vėliau jas mūsų mažasis išaugs...
Vieną iš dviejų namie turimų kiaušinių dėklų panaudojome pelyčių gamybai. Jas Domas išsirinko pats iš praeitą savaitę parsiųstos darbelių knygos, kurioje net dvidešimt žavių darbelių padarytų iš kartoninių kiaušinių dėžučių.  Didžiausias atradimas mums, kad pirštukinių lėlyčių teatro personažus labai paprastai galima pasidaryti iš kiaušinių dėžučių. Kai tik namie atsiras naujų dėklų būtinai pasigaminsime šiuo metu mėgstamiausios pasakos "Katinėlis ir gaidelis" personažus, o šiam kartui trys smalsios pelytės.

Iš visų lig šiol darytų darbelių Domo pats mylimiausias -  didžiaakė kirmėlytė. Jau, kuris laikas jis ir miega su ja, ir valgo, ir žaidžia kartu. Pats mėgstamiausias žaidimas su šia kirmėlyte, kuri man labiau panaši į gyvatę - slėpynės. Kirmėlytė slepiasi, Domukas klausia, kur ji yra, o mes su Donatu turim pasakyt, kur jo naujoji draugė pasislėpus. 

Šią kirmėlytę Domas sugalvojo pasidaryti pats. Vėrėme įvairias sagutes, rutuliukus ant vielutės, batų raištelių, paprasto siūlo, kol Domas sugalvojo pasidaryti kirmėlytę. Akytes taip pat pats susirado, man tereikėjo padėti jas priklijuoti.

Ką jau ką, bet molinius mini vazonėlius aš labai mėgstu. Iš jų gali padaryti ką tik panorėjęs, galimybės begalo plačios, vienintelis jų minusas jog gana lengvai dūžta. Domas juos taip pat labai mėgsta, rūšiuoja pagal dydį, stato bokštus, tad nenuostabu, kad molinių šukių pas mus sukaupta jau  nemaža dėžutė, mesti vis dar gailiu, gal kartais prireiks ir panaudosime kokiam nors darbeliui. Nors vazonėlių atsargos namuose į pabaigą šių Kalėdų darbeliams manau jų dar užteks, o po švenčių būtinai papildysime atsargas.
Šiandien iš vazonėlių darėme elniuką. Jam pagaminti prireikė penkių 2 cm skersmens bei dviejų didesnių vazonėlių, dar keleto medinių pagaliukų, vatinio kamuoliuko nosytei, šalikėlio bei akyčių. Ragučių su Domuku ieškojome mūsų kieme, kadangi krūmų jame netrūksta tai tinkamas ragams šakutes atradome gana greitai.

Domui kaip visada atiteko dažymo darbai, nors klijuoti taip pat labai norėjo. Kojytes Domas pats taikė įstatyti, man nelabai leido prisiliesti, tad bijojau jog mūsų elniukas nestovės, tačiau nors ir labai kojytės kreivos elniukas stovi.