Kad ir kaip vaikams norėtųsi, šią žiemą sniego dar beveik nebuvo. Visą rudenį Domas įsivaizdavo kaip žiemą pasnigus lipdysime sniego arklį. Nežinau kodėl jo vaizduotėje ilgą laiką gyveno ne tradicinis sniego senis, bet arklys. Aš nė neįsivaizduoju kaip tokį nulipdyti, bet jei vis tik netikėtai paskutinį žiemos mėnesį sulauksime sniego, manau teks įgyvendinti šią žiemišką Domo svajonę. O kol lauke dviženklė minusinė temperatūra mėgaujamės lediniais malonumais. Bene kasdien vis ką nors šaldom.  Vieną dieną Domas šaldė mašinėles, kitą kamštelius, trečią gamino ledo tortą su rudens gėrybėmis, būtų įdomu dar ir ledines žvakides išbandyti.

Atskrendančius į mūsų sodą paukščiukus pradėjom lesinti jau prieš gerą mėnesį. Tačiau Domui to buvo mažai, jam norėjosi pagaminti naują lesyklėlę.  Kadangi su tėveliu sukalti medinę lesyklėlę dar nebuvo kada, darėme labai paprastas kankorėžines lesyklėles.

Jas gaminti su mažais vaikučiais vienas malonumas, nes pagalbos beveik nereikia.  Domas kruopų mišinį su augaliniais riebalais sumaišė pats. Vėliau juo aplipino kankorėžius, man teliko tik užrišti pakabinimui skirtą šniūriuką.

Apdovanojo Nikolausas mus šią savaitę ne tik saldumynais, bet ir riešutais. Gaila jų kevalus buvo išmesti. Tad gražiai suklijavome, Domas juos nudažė bei pakabino ant eglutės. 

Šiemet prisirinkome kaip niekad daug kankorėžių. Miškuose, prie kurių gyvenome anksčiau, pušį pamatydavom itin retai, o čia auga pagrinde ąžuolai ir pušys. Kadangi iš miško tuščiomis grįžti nesugebame, gėrybių pilna ne tik terasa, bet ir rūsys. Vakar bepuošiant eglę netgi kilo mintis kitą metą kalėdinę eglutę apkabinti vien žaisliukais pagamintais iš kankorėžių bei gilių.  Bet ką aš čia apie kitas Kalėdas, kai šios nė nepraėjo. Nelaikysim gi iki kitų metų jau pririnktų kankorėžių. Tad tikiuosi eglutės bei briedžiukai nebus pirmas ir paskutinis kankorėžinis darbelis šią žiemą.

Turbūt tai jau vienas paskutinių rudens darbelių, pro truputį pradėsim galvot apie Šv. Kalėdas. Juk jos visai nebe už kalnų, o ir mūsų miestelis pradėjo puoštis, porą eglių gan savotiškai papuoštų jau spėjome pamatyti.

Nors daugeliui  klevo lapų rožės pabodę, man jų vis dar norisi kasmet...

Ir vėl mes vieni. Taip gera buvo sulaukti svečių iš Lietuvos. Domas bene kasdien su močiutė keliavo į mišką, rinko rudens gėrybes, važinėjosi dviratuku, žaidė miške esančioje žaidimų aikštelėje. Sode grėbė lapus, mėgavosi saulėtu rudeniu. Na, ir žinoma darbelių nepamiršo. Vakar, prieš atsisveikinant, jiedu iš miške rastų gėrybių gamino paukščiukų šeimyną. Tiesa, Domas nesutiko paukščiukams padaryti  natūralias akis, tad klijavo taip jo pamėgtas plastmasines akeles.

Intensyviai naikinam moliūgus, o kaip žinia juose gausu sėklų, kurias džioviname.  Vienas pasiliekame sėkloms sekantiems metams, kitas naudojame darbeliams.  Pirmasis sėklinis darbelis - karoliai. Pirmą kartą Domui leidau pasinaudoti adata. Sekėsi visai neblogai, sėklytes lengvai pradūrė, tik vis teko pirštukus prižiūrėt, kad netyčia neįsidurtų. Į raudonąsias uogas adata taip lengvai nelindo, tad jas perverti teko man. Aš veriu vieną uogą, tada Domas penkias moliūgų sėklas. Taip beskaičiuodami karolius vėrėm gerą valandą, o po to jais Domas papuošė mane.