Neatsidžiaugiu, jog Domas kasryt su noru keliauja į darželį. Per metus buvo vos keli rytai kai sakė nenorįs ten eiti. Priežastis tuomet buvo miego trūkumas bei vieną kartą pyktis ant vyriausiojo grupės berniuko, kuris nepanoro draugauti su Domu. Tikiuosi noras laiką leisti kartu su vaikais ir toliau išliks toks didelis. Nors kaip galima nenorėti eiti, kai be kasdieninių žaidimų darželyje tiek daug įvairios veikos. Atšilus orams vaikai itin dažnai keliauja į mišką, o prieš porą mėnesių uždarius senąją miestelio ligoninę laiką dažnai leidžia ir jos teritorijoje. Miške vaikai ieško įvairiausių vabalėlių, stebi juos pro kiekvienam išdalintus padidinimo stiklus, bėgioja, slepiasi. Domas žinoma niekada negrįžta be šakų. Trauka akmenukams bei medžių šakelėms vis dar nemažėja. Vos pradėjęs ropoti rinko visus kelyje pasitaikiusius akmenėlius, taip pat daro ir dabar. Parneštas gėrybes kolekcionuojame prie namo laiptų. Kai jų tampa per daug išmetam, aišku neilgai trukus jų vėl prisikaupia.

Berods praeitą trečiadienį Domas grįžęs namo po darželio beperstojo dainavo naują dainelę apie tai, kokie vaikai alkani ir ištroškę ir kaip jie nori sūrio ir vaisių. Tądien man sakė jog turi labai gerai išmokti šią dainelę, nes į darželį ateis dideli stori vyrai, kuriems reiks šią naują dainą padainuoti. Bandžiau iš jo išpešti kas tie vyrai, bet daugiau jis nieko nepaaiškino. Sekančią dieną nuėjus pasiimti Domo iš darželio paaiškėjo, kad tie stori dideli vyrai tai dvi merginos, filmavusios socialinę mūsų miesto reklamą. Pagrindiniai šios reklamos herojai - Domo grupės vaikai. Po kelių savaičių trumpas socialinis filmukas turėtų pasirodyti mūsų miestelio tinklapyje. Filmo kūrimas buvo smagi įsimintina atrakcija darželinukams.

Na o vakar išsipildė viena didžiausių Domo svajonių. Su savo darželio grupe jis apsilankė gaisrinėje. Gavo ir gaisrininkų rūbus ir šalmą pasimatuoti, ir gaisrinę šlangą išbandyti. Apžiūrėjo gaisrinės prietaisus bei patalpas, gaisrininkų valgyklėlėje papusryčiavo. Ir visų smagiausia į darželį sugrįžo nebepėsčiomis, o su kaukiančiomis gaisrinės mašinomis.

Visą gruodį svajojom apie šaltį, sniegą, ledą. Sausio pradžioj dar ir norėjosi žiemos, tačiau jam įpusėjus užplūdo pavasariškos mintys. Kaip neužplūs jei net alyvos pradėjo leisti pumpurėlius...
Ir visgi prieš pasibaigiant sausiui žiema pasirodė, netgi vieną dieną pasnigo. Oi kiek džiaugsmo buvo vaikams, darželyje nieko nelaukdami pradėjo žaisti sniego karą. Tądien vos įkalbėjau eiti namo. Sutiko eiti tik dėl namuose laukiančio žiemiško darbo. Grįžęs stvėrė kastuvą puolė kasti sniegą ne tik kieme, bet ir visą šaligatvį už mane nukasė. Keistai žiūrėjosi, mama kieme slampinėja, o jos trimetis darbuojasi su kastuvu. Norėjau padėti, bet neleido. Pirmo sniego džiaugsmus Domas pasiliko tik sau. 

Kai kieme nebeliko sniego keliavome į sodą. Nors sniego buvo nedaug sniego senį vis tik pavyko pastatyti. Įdomu ar sulauksime dar sniego, juk seniui besmegeniui žmonos reikia.