Naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją švenčiama pagoniška senovės germanų pavasario pradžios šventė - Valpurgijos naktis. Šios šventės centras - Harco kalnai. Pasak mitų senovėje ant aukščiausio Harco kalno Brokeno Valpurgijos naktį velniai ir raganos keldavusios puotą, orgijas. Dabar puotas skambant muzikai, kūrenantis laužams kelia iš viso pasaulio susirinkę persirengėliai.

Sudalyvaome ir mes šioje mistiškoje šventėje, tiesa ne naktinėje, kuomet raganų šokiai vyksta lig saulės patekėjimo. Dienos metu organizuojama Valpurgijos nakties šventė vaikams. Šventė prasideda raganų bei velnių eisena miestelio gatvėmis. Raganos šūkauja, gazdina, šoka, mosuoja savo ilgomis šluotomis. Kadangi Domui ilgą laiką persirengėliai nebuvo prie širdies, apie raganų šventę pradėjome pasakoti jam prieš porą savaičių, kuomet prailgintą keturių dienų savaitgalį nutarėm praleisti Harco kalnyne. Manau pasakojimai labai padėjo, nes Domas raganų nebijojo. Baugino tik viena, vyresnioji ragana, kuri "skraidė" garsiai šūkaudama žmonių minioje.

 

Mane labiausiai sužavėjo mažosios raganaitės, jų emocijos, vaikiški raganų šluotų šokiai.

Po eisenos miestelio parke vaikams buvo rodomas spektaklis apie gerąją ir blogąją raganas. Domui jis labai patiko, 45 minutes sėdėjo, plojo, o paskui mums pasakojo raganų nuotykius.

Po oficialiosios dalies sekė raganiški žaidimai ir vaišės. Buvo galime didžiuliame laužo šildomam kubile išsikepti raganų duonos, pajodinėti ant šluotų, netgi atlikus tam tikras užduotis vaikai galėjo gauti raganos arba velnio diplomą. Domas sėkmingai įvykdęs tris užduotis - greitąjį jojimą ant raganos šluotos, ugnies kamuolių mėtymą į "pragarą" bei velnio ratų valdymą - diplomą žinoma gavo.

 

Ką gi namuose turime diplomuotą velniuką. Gerai jog juo leidžiama būti tik vieną dieną metuose, tik kažin ar mūsiškis laikysis šio nurodymo :)
Na ir vaikų šventės pabaigai žaidimai šiene. Mėtydamiesi, vartydamiesi jie buvo tokie laimingi...

Baigėsi prailgintas savaitgalis, o su juo kartu ir keturių dienų atostogos, kurias praleidome Harco kalnuose. Šiame vidurio Vokietijos kalnyne buvome antrą kartą. Po pirmojo karto atostogomis likome labai patenkinti, o po antrojo Harco gamtą pamilome visa širdimi. Manau čia sugrįšime tikrai dar ne kartą, juolab kad yra dar tiek daug ko pamatyti, patirti, juk dar ir į aukščiausiąjį Harco kalną neįkopėme...

Šįkart aplankėme imperatoriškąjį Goslar miestą, keliavome meilės suoliukų keliu, šokome su raganomis bei atradome Okertal slėnį, kuris puikiausiai tinka pavaikščiojimams su mažamečiais vaikais, kuriame nuostabiais takeliais galima važinėtis ne tik dviračiais bet ir riedučiais. Kadangi dienas praleidome labai skirtingai negalėčiau pasakyti kas man patiko labiausiai. Pirmąją dieną aplankytas Goslar miestas, kurio senamiestis vienas didžiausių Vokietijoje tiesiog pakerėjo. Man nepaprastai patinka fachverkinio stiliaus nameliukai, o jų šiame mieste it iš gausybės rago.

Vaikštinėjom, grožėjomės ir kaip niekad nesidomėjom nei miesto, nei pastatų istorija. Paprastai atvykus į dar nematytą miestą einame į turistų informacijos centrą, o šįkart ieškojome ledainės. Išvažiuojant Domui kaimynė grąžino Velykų Zuikio krepšelį, kuriame tarp dirbtinos žolytės paslėpė pinigėlį porcijai ledų. Tad vos išlipus iš mašinos Goslar mieste ėmėme dairytis ledainės. Pasmaližiavę keliavome į miesto turgaus aikštę. Ją pasiekėme penkiomis minutėmis per vėlai, nespėjome pamatyti šokančių laikrodžio figūrų, kurios pasirodo tik tris kartus per dieną - 12, 15 ir 18 valandomis. Tačiau visiškai neplanuotai miesto laikrodžiui mušant trečiąją valandą vėl buvome aikštėje. Tad judančias imperatoriaus Otono I bei kalnakasių figūras išvydome.

Antrą dieną praleidome nuostabioje gamtoje. Pasivaikščiojimams pasirinkome 7 km "Meilės suoliukų kelią". Aukščių skirtumas trasoje 142 metrai. Maršruto aprašyme rašoma jog jam pereiti reikia skirti maždaug 2 val. 50 min., bet su vaikais tiek tikrai neužtenka. Vien ko verta kelyje esanti vandens žaidimų aikštelė. Neįsivaizduoju kaip po dešimties minučių reiktų Domą iš jos išprašyti, o ir be jos pilna vietų kur norisi stabtelti, pabūti. Tad vieną žymiausių Harco kalnų maršrutą mes įveikėme per daugiau nei penkias valandas.

Pirmiausia "Meilės suoliukų kelias" žavi savo idėja. 7 km ilgio maršrute stovi 25 meilės suoleliai. Visi skirtingi, simbolizuojantys ilgą romantišką sutuoktinių gyvenimą.

Pirmasis suolelis skirtas pirmiesiems pasimatymams. Antrasis flirto suoliukas. Trečiasis - sužadėtuvių suolelis. Nuo jo atsiveria nuostabūs kalnų vaizdai. Šalia esantis žiūronas leidžia pažvelgti tolyn, į būsimąją poros ateitį. Ketvirtasis, ant kurio neprisėdome - vestuvių suolelis. Toliau sekė popierinių, medinių, rožinių, ..., ir galiausiai karūnuotojų 75 vestuvių metinių suoleliai.

Be suolelių idėjos mus apkerėjo gamta. Tokiame nedideliame atstume pamatėme šešis tvenkinukus, kurių vanduo skaidrus it kristalas, kopėme į kalną, leidomės žemyn, vėl kilome ir leidomės. Su vežimėliu daugmaž visas suolelių kelias buvo praeinamas, na gal keliose vietoje per medžių šaknis išlaviruot buvo sudėtinga, bet norint tikrai įmanoma.

Tiesa, kelyje stovi dar ir trys maži nameliukai primenantys inkilėlius. Juose skirtingi štampukai. Jais gali paženklinti ranką, koją, popieriaus lapą ar specialią Harco antspaudų knygelę. Jei surinkai visus antspaudus turistų informacijos centre gali gauti keliautojo diplomą. Smagi atrakcija, ar ne?!

Nors po žiemos Domas labai aptingęs, "Meilės suoliukų kelią" įveikė be problemų. Pasak jo visiškai nepavargo, o grįžęs į butą, kuriame buvome apsistoję, panoro dar pabėgioti po pievas.

Mes Lietuvoje! Pirmą kartą atvykome čia keturiese. Šįkart pasirinkome keliavimą keltu, ir tikrai nesigailiu, buvo žymiai paprasčiau nei tikėjausi. Iš namų išvykome apie pietus, tad Kylyje buvome likus keturioms valandoms iki keleivių registracijos pradžios. Oras buvo puikus, užkandę nutarėme apžiūrėti Kylį. Miesto nuotraukos internete buvo nemažai žadančios, tačiau nieko stulbinančio nepamatėm. Miestas nykus, senamiestis niūrus ir visiškai netraukiantis. Mums labai pasisekė jog mieste vyko viduramžių mugė. Pilnas miestas knibždėjo persirengėlių, skambėjo senovinė muzika, buvo galima grožėtis senoviniais amatais. Domas ilgiausiai spoksojo į kalvį gaminantį viduramžiams būdingus įrankius, o aš negalėjau atsitraukti nuo molinių krosnių, kuriuose kepė tikra kaimiška duona. Nors šventėje norėjosi pabūt ilgiau, ją greitai palikome. Domas tiek spirgėjo pamatyti laivus, kad ilgiau vaikštinėti, ten kur jų nesimato tapo tiesiog nebeįmanoma.

Į keltą „Lisco Maxima“ patekome šiek tiek po devintos valandos vakaro. Vaikučius iškart suguldėme į lovas, tačiau miegai nei mažojo nei didžiojo neėmė. Domui kilo begalė Kas? Kodėl? Dėl ko?  klausimų. Vis tik tai pirmasis mūsų šeimos pasiplaukiojimas dideliu laivu. O mažajam norėjosi dar valandėlę pabūti „laisvam“, juk pagaliau buvo išlaisvintas iš trijų pačių nemėgstamiausių daiktų – automobilinės kėdutės, vežimo bei kombinezono. Naktį du mano didieji vyrai miegojo puikiai, bent jau iki tos akimirkos kol Domas iškrito iš lovos. Mažajam visai nesimiegojo, nemėgsta jis permainų, naujų vietų, o dar ir slogytė kankino. Kaip įprasta prieš keliones abu vaikai susirgo. Domas gan rimtai, be antibiotikų neapsiėjo, labiausiai bijojau, kad neužsikrėstų ir mažasis. Visa laimė jis atsipirko lengvu peršalimu.

 Ryte, vos pabudę, ėjom apžiūrėti laivo. Domą labiausiai traukė nedidelis vaikų kambarys, kuriame praleidome praktiškai visą likusį kelionės laiką. O apie devintą valandą ryto stebėjome gelbėjimo operaciją, kokias lig šiol buvome matę tik filmuose. Kai kapitonas pranešę jog žmogus už borto, net nutirpau. Pagalvojom negi iš mūsiškio laivo kažkas iškrito. Dar po kelių minučių kapitonas pranešė jog skęsta žvejybinis laivas, o mūsų keltas yra arčiausiai įvykio, tad dalyvaus gelbėjimo operacijoje. Pirmą kartą pažvelgus pro langą dar tolumoje matėsi skęstantis laivas, o po keleto akimirkų  stebėjom tik plūduriuojantį gelbėjimo plaustą, kuriame glaudėsi du iš skęstančio laivo išsigelbėję žvejai. Nuleistas iš kelto greitaeigis kateris išgelbėjo žvejus. Maniau jie toliau plauks su mumis, bet mūsiškis laivas sustojo, laukė atplaukiančio gelbėtojų laivo, kurie išgelbėtus žvejus parplukdė į krantą. Įdomus patyrimas, ypatingai Domui. Nesitraukė jis nuo lango, stebėjo kaip vyksta gelbėjimas, žinoma nesiliovė klausinėti, tik deja mudviem su Donatu ne visada pavyksta atsakyti į jo sudėtingus klausimus.

Mūsų namuose besidominčių automobiliais nėra, na bent jau anksčiau nebuvo.  Dabartinio darbo dėka D. noromis nenoromis tenka kasdien susidurti su automobilių naujovėmis. Tad vis tik vienas iš keturių mūsų šeimos narių, po truputį pamilsta automobilius. Domui lig šiol jie taip pat visai nerūpėjo. Važiuoja mašina ir gerai. Apie jokius automobilių ženklus nieko neišmano. Jis automobilius teskirsto į tris rūšis: mažos mašinos, didelės mašinos ir džipai. Bet jei ir toliau laisvalaikį leisime kaip paskutinį mėnesį, Domas tikrai nebeliks abejingas automobiliams. Paskutinį kartą vaikštant vienoje "Automobilių miesto" salių, tiek susidomėjo mašinų amžiumi, kad nespėjau galvoti palyginimų. Vienai metų tiek pat kiek močiutei, kita pagaminta tuomet kai gimė promočiutė, trečiai šimtas, kita atsirado tuomet kai gimė tėvelis. Šis žaidimas Domą įaudrino, lakstė nuo vienos senovinės mašinos prie kitos ir vis klausė, kada ji pagaminta, kodėl kai kurių ratai kaip dviračių, galų gale iškilo klausimas kokiu greičiu kai kurios mašinos važiuoja.

Man "Automobilių mieste" kol kas labiausiai patinka pramogos visiškai nesusijusios su mašinomis. Neseniai jame vykusi Kalėdų mugė, sniego kalnas, ledo arena traukia žymiai labiau. Nors negaliu sakyt, kad nesmalsu apžiūrėti vieną ar kitą nestandartinę mašiną. Paskutinį kartą užsukome į po žeme esantį pastatą, kurio visos sienos veidrodinės, o viduryje stovi akį traukiantį Bugatti Veyron.  Šis monstras sužavėjo net ir mane, ką jau kalbėt apie vyrus niekaip negalėjusius nuo šios chromuotos mašinytės atplėšti akių.

Nors per mėnesį laiko "Automobilių mieste" apsilankėme  keturis kartus, visko dar neapžiūrėjome. Nėra jis didelis, ir tikrai vienos dienos užtektų viskam apeiti, bet mes neskubam. Kadangi D. gavo metinį šeimyninį bilietą nesinori aplėkti visas sales per kartą ir vėliau nebenorėti sugrįžti. Kol galima mėgaujamės siūlomomis žiemos pramogomis, o automobilius pasiliekame  pavasariui, kai nebebus dirbtino sniego kalno bei ledo.

Rodos, kiekviena tema, kartais net visai neprotinga, Vokietijoje gali rasti parką, muziejų ar mažų mažiausiai menišką sodybą. Panorai pasisvečiuoti name stovinčiame ant stogo, pabūti tarp drakonų, dinozaurų, pernakvoti medyje, vidurį miesto išbandyti banglentę, sugrįžti į tolimą senovę, pagyventi porą dienų  kaip pirmykštis žmogus ar pajusti tai ką jaučia 1-2 metų mažyliai milžiniškuose namuose bandydami nuo stalo pasiimti šaukštą, pasiekti aukštai lentynoje stovintį žaislą - prašom, tereikia šiek tiek noro, laiko bei pinigų.
Šios savaitės pradžioje pabuvojome Vesterno mieste, kuriame gali pajusti 1740 - 1880 metų Amerikos istorijos dvasią.  Indėnai, kaubojai, autentiškai atkurtas tų laikų miestas, visą dieną skambanti kantri muzika mus apžavėjo.

Organizuojamų šou metu parke pasijunti esantis Vesterno filmo dalis, kuriuos lig šiol esi matęs tik televizoriaus ekrane. Didžiausias skirtumas tarp filmo ir parke vaizduojamo gyvenimo, tas kad čia visi linksmais, su plačia šypsena veidais, neišgirsi šūvių, nepamatysi skriaudžiamų gyvūnų.

O panorėjęs gali pajodinėti ant arklių, vaikai ant ponių, išbandyti aukso plovimo malonumą, sukirsti daugiau nei pusę kilogramo sveriantį steiką, vakare pasiklausyti gyvos kantri muzikos, pernakvoti indėnų palapinėje,  kaubojų rančoje ar margaspalvyje "Pullman City" viešbutyje.

Tiesa, persirengusiems to laikmečio rūbais įėjimas į parką nemokamas, o pirmadieniais bei penktadieniais susipažinimas su gyvuoju vesterno miestu už pusę kainos, dėl šios priežasties ir mes buvome vieni iš tų, kurie laukiniais vakarais mėgavosi pirmadienį.

Aš su Domu tris, Donatas keturias dienas praleidome Vokietijos vidurio kalnyne - Harce. Tai gan nedidelis vos 110 km ilgio kalnynas, kurio aukščiausias vieta, Brockeno kalnas, tesieka 1141 m. Vaizdai čia fantastiški, apipinti mitais, legendomis. Pasak legendų šias vietas labiausiai mėgo raganos, tad dar ir dabar kasmet čia triukšmingai švenčiama Valpurgijos naktis. Tikiuosi Domo baimė persirengėliams, velniams bei raganoms greitu metu išnyks ir gal net kitą pavasarį šioje šventėje apsilankyti galėsime ir mes.  Po pernykščio Helovino parado įvairiausi persirengėliai, net ir vaikiški pasakų ar filmukų herojai jam kelia baimę. Pamatęs iškart slepiasi, bando apeiti kuo didesniu spinduliu. Tad įvairių karnavalų šiuo metu vengiame.
Per trumputes atostogas pamatėme itin mažą kalnyno dalį. Beveik visą laiką skyrėme Bode upės slėniams.

Keltu kėlėmės į raganų šokių aikštę, mėgavomės nuostabiomis uolomis, Domas su tėveliu važinėjosi vasaros bobslėjaus trasomis. Ši atrakcija jam patiko labiausiai. Maksimalus Domo pasiektas greitis 38,77 km/h. Sunkiausia ryte buvo sulaukti kol trasas atidarys, mes kaip visuomet visur būnam labai ankstyvi. Labai norėtųsi, kad bent savaitgaliais ar atostogų metu Domas pamiegotų ilgiau, deja deja tai tik mudviejų su Donatu svajonės.

Po vėsių, lietingų savaičių dviem dienom pasirodė saulutė. Kadangi po jų vėl mažiausiai savaitei pranašaujami lietūs, įkalbėjome Donatą pasiimti laisvą dieną bei išpildyti didžiausią Domo šios vasaros norą - aplankyti zoologijos sodą. Mums artimiausias zoologijos sodas įsikūręs Hanoveryje, tad į jį ir išsiruošėme.
Hanoverio nuotykių zoologijos sodas garsėja kaip moderniausias Vokietijoje. Kelete kelionių žurnalų rašoma jog šis gyvūnų parkas įspūdingiausias ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Ar Europoje jis gražiausias tikrai nežinau, tačiau iš visų mūsų aplankytų zoologijos sodų Vokietijoje, jis mums patiko labiausiai. Nepaisant to, kad šis zoologijos sodas brangiausias Vokietijoje (mums trims dienos bilietai atsiėjo 60 eurų), jame per metus apsilanko daugiau nei 1,6 mln. gyvūnų gerbėjų.

Šis parkas nuo kitų mūsų lankytų labiausiai skiriasi tuo, kad čia nepamatysi zoologijos sodams būdingų aptvarų su grotomis. Pirmąją zoologijos sodo dalį, kuri skirta Afrikos gyvūnams, galima apžiūrėti beplaukiant "Sambesi" upe. Vaikams pasiplaukiojimas afrikietiškomis devynių vietų valtimis vienas didžiausių malonumų. Domas būtų norėjęs plaukti bent kelis kartus, tačiau norint apžiūrėti likusią zoologijos sodo dalį laiko tam per maža. Praleidę nuostabiame parke 8 valandas iš šešių siūlomų gyvūnų šou spėjome pamatyti tik tris, pažiūrėjome vos keletą gyvūnų maitinimo šou, kurių per dieną būna daugiau nei 20.

Iš pažiūrėtų šou labiausiai mums patiko "Motinos ir vaiko gimnastika", kurią atliko drambliai. Pernai metais zoologijos sode gimė penki drambliukai. Šis įvykis netgi buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą. Paprastai per metus zoologijos sode gimsta iki dviejų drambliukų, o čia netgi penki. Oi kaip gražiai mažieji drambliukai maišosi mamoms po kojomis, vos nuprausti vėl voliojasi smėlyje, pasirodymo metu nusprendžia atsigerti mamos pienelio, arba bando vienu kąsniu sudoroti didžiulį ananasą.

Dar viena įspūdinga zoologijos sodo vieta - kanadietiškasis Yukon Bay, kur baltąsias meškas, pingvinus, ruonius gali stebėti ne tik nuo kranto, bet ir iš povandeninio laivo. Mums bebūnant laive meškutės nutarė panardyti, tad įspūdžių visiems trims buvo sočiai.

Na ir pabaigai, kaip įprasta daugumoje parkų, vaikų žaidimų aikštelės, naminiai gyvūnai, ožiukai kuriuos gali maitinti bei glostyti. Iš čia Domą išsivadinti buvo sunkiausia. Nors kojelės vos laikė, o akys jau merkėsi norėjosi dar kartą paglostyt ožiuką, dar kartą užlipti į laivą, dar kartą nučiuožti nuo čiuožyklos.

 

Pirmą kartą Vokietijoje apsilankiau muziejuje po atvirumu dangumi, kuriame nėra jokios žaidimų aikštelės vaikams. Paprastai tokiose vietose būna įrengtos bent kelios supynės, keletas vaikiškų atrakcijų muziejaus tema, kur paprastai, žaidimo forma pristatoma muziejaus esmė. Tačiau tarptautiniame malūnų muziejuje, kuris giriasi esąs vienintelis toks pasaulyje, turintis didelius nepanaudotus gamtos plotus apie vaikus visiškai nepagalvota. Juk ir turistus pritraukti lengviau ten, kur vaikai jaučiasi laimingi,  neklausinėja tėvų kada gi eisim namo, nes nuobodu. Galų gale apėjęs vieną kartą vaikams nedraugišką muziejų nemanau kad į jį kada nors sugrįšim vėl.

Nepaisant šio didžiulio trūkumo muziejus mums patiko, o Domui laikas neprailgo. Kol kas jis labai smalsus, dairosi, klausinėja, aiškinasi. Donatas bebūnant muziejuje turbūt šimtus kartų aiškino kaip malūnas veikia, kur reikia pilti grūdus, kur jie malami ir kur vėliau išbyra miltai. Berods prie austriško vandens malūno užtrukome ilgiausiai. Smalsučiui parūpo iš kur atbėga vandenukas, kodėl  vandens ratas sukasi, kodėl niekada nesustoja, kodėl jis reikalingas grūdams malti, kas jį prižiūri ir dar dešimtys klausimų, į kuriuos kartais ir pats nežinai atsakymų.

Šiuo metu muziejuje galima apžiūrėti įdomiausių pasaulio malūnų modelius bei  16 originalių malūnų atvežtų iš 12 pasaulio šalių. Vienas įdomiausių mums pasirodė vengriškas malūnas - laivas "Julischka".  Tokio tipo malūnų pasaulyje išlikę vos keletas. Malūnai - laivai labiausiai naudojami buvo XVI - XVII a., vėliau dėl savo neilgaamžiškumo buvo užmiršti.

Patys spalvingiausi malūnai į muziejų atkeliavo iš Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos. Jei ne mus užklupęs lietus aplink juos vaikštinėdama būčiau praleidus daugiausiai laiko. Deja, juos apžiūrėjome prabėgomis, tad ir istorijos bei veikimo principo nespėjom panagrinėti.

Malūnų muziejaus centre įrengta nuostabi aikštė, kurioje praleidome daugiausiai laiko. Ragavome šviežios viename malūne kepamos duonos, mėgavomės gaiviu vėjeliu, kaimiška ramia aplinka bei raminančiu vėjo malūnų sparnų sukimusi. Diena buvo puiki, tik jei kas paklaustų ar dar kada nors grįsčiau pasidairyt į malūnus, atsakyčiau - ne. Nebent įėjimo kaina sumažėtų nemažiau kaip per pus, tuomet norint nevažiuoti toli nuo namų, tai būtu puiki vieta pasivaikščioti.