Bėgo ir prabėgo pats šventiškiausias metų mėnuo. Kaip įprasta trijų karalių dieną nupuošėme namus. Teliko gražūs prisiminimai, nuotraukos bei kilogramai saldainių. Tiek, kiek per šventes jų prisikaupė tikrai užtektų visiems metams. Tik laikyti tokius kalnus saldainių namuose, kurie kasdien keltų pagundą, visiškai nėra noro. Tad visus namie buvusius saldumynus kartu su Domuku sukrovėme į maišą bei atidavėm tėveliui. Jo darbe saldumynų niekada nebus per daug...

Šiemet šventės praėjo ramiai, praleidome jas namuose, nei mes važiavome į Lietuvą, nei svečių iš jo sulaukėm. Nežinau ar jau per ilgai gyvenu užsienyje, ar dėl to kad tai pirmos Kalėdos kai mes keturiese, ir didžioji dauguma laiko sukasi apie mūsų mažiausiąjį, bet tai pirmi metai kai šventės toli nuo artimųjų man nesukėlė didelio liūdesio bei skausmo dėl taip ilgai slėgusio pasirinkimo gyventi ne savo gimtojoje šalyje.

Kūčių dieną tradiciškai triūsėm virtuvėj, paruošėm vaišes Kalėdų seneliui, o po apsilankymo bažnytėlėje sėdome prie Kūčių stalo.  Mane labai žavi daugumoje Vokietijos bažnyčių Kūčių dieną organizuojami vaidinimai vaikams. Skambant kalėdinėms dainom bei giesmėm vaikučiai suvaidina Kalėdų istoriją. Mūsų žvirbliukas per Kūčias nepaprastai susižavėjo bažnyčia. Parsineštą šventą žvakę degino kasvakar, pasakodavo ne tik mums, bet ir visiems jį pašnekinusiems apie tvartelyje gimusį Kūdikėlį Jėzų, piemenėlius, nepamiršdavo paminėti ir angeliukų, pridurdamas kad kai pasens ir jis pavirs angeliuku.

Kalėdas švęsti maniau pradėsime antrą nakties, kai pabudęs Domas pradėjo pasakoti matęs kaip atskrido Kalėdų senelis, kad elniukai suvalgė jo paliktą morką, o senelis sukirto visus sausainius. Sakė matė kaip ir dovanas senelis po egle padėjo. Po tokių aistringų jo pasakojimų nebesitikėjau miegoti, maniau tikrai bėgs pakuoti dovanų, tačiau viską išpasakojęs Domas patogiai įsitaisė mūsų lovoje bei užmigo. Ech, kaip mane žavi vaikų tikėjimas nepaprastu Kalėdų stebuklu.
Antrąją Kalėdų dieną nutarėme važiuoti ieškot žiemos. Keistas noras kai lauke + 10 °C.  Bet mums pavyko! Manėm Domui parodysime tik čiuožyklą po atviru dangumi, o parodėme ne tik ledą bet ir sniegą.  Diena buvo pilna nuostabių netikėtumų.  Domas panoro išbandyti pačiūžas. Movėsi jas visas švytėdamas, link ledo ėjo spirgėdamas, bet vos pabandžius užlipti ant ledo švytėjimas dingo.  Didžiuojuosi juo, vaikutis nepasidavė nors buvo sunku, bandė dėlioti ant ledo kojytes, judėti pirmyn. O po valandos ant ledo pareiškė, norįs kuo greičiau išmokti čiuožti kaip kiti didesni vaikai. 

Tądien pramogos vien čiuožinėjimu nesibaigė. Kalėdų proga netoliese ledo buvo įrengtas dirbtino sniego sodelis. Jame vaikai galėjo kasti sniegą, statyti sniego pilis, čiuožinėti nuo mini kalniuko. Oi kaip buvo sunku Domą prikalbinti palikti sniegą bei važiuoti namo. Prisižadėjome sekanačią dieną sugrįžti, tačiau sugrįžę sniego sodelio neberadome. Domas šiek tiek nusiminė, sunkiai jam sekėsi suprasti mūsų pasakojimus apie dirbtiną sniegą, bei jį gaminančias mašinas. 

Lengviausia buvo numoti ranka, apsiauti pačiūžas bei pamiršus sniegą keliauti ant ledo. Tądien mano vyrukai ant ledo praleido daugiau nei dvi valandas. Po antrosios dienos ant pačiūžų Domo noras išmokti čiuožti dar labiau sustiprėjo. Tad tikiuosi šią žiemą dar bus nelietingų savaitgalių ar bent jau vakarų ir galėsime pasimėgauti pačiūžų teikiamu malonumu.

Kalėdų laukimas Domo darželyje prasidėjo dar lapkričio pabaigoje, kuomet vieną vakarą buvo sukviesti visi tėveliai.  Tuomet  susėdę prie nedidelių vaikiškų staliukų tėvai ir mamos (vis dar stebiuosi, kad susirenka daugiau tėčių nei mamų) piešė, karpė, klijavo - gamino vaikučiams advento kalendorių. Tai buvo jau antrasis šiais mokslo metais darbelių vakaras skirtas tėveliams. Tokie vakarai nepaprastai džiugina, smagu pabendrauti su kitų vaikų tėvais, auklėtojomis, prisidėti prie vaikų gyvenimo darželyje. Kadangi mums pirmi metai šiame darželyje nežinau kokie advento kalendoriai būdavo seniau, bet šių metų man labai patiko. Pirmoji advento kalendoriaus dalis briedžiukai, antroji nykštukai bei širdelės. Kiekvieną rytą, susėdus prie pusryčių stalo, viena auklėtoja iš vieno maišelio, kita iš kito, kuriuose sudėti lapukai su vaikų vardais, ištraukdavo po lapelį.  Vaikutis, kurio vardas tą dieną būdavo užrašytas lapuke ištraukto iš pirmojo maišelio, pasiimdavo briedžiuką, o iš antrojo - jei berniukas gaudavo nykštuką, jei mergaitė - širdelę. Kiekviename briedžiukyje, nykštuke ar širdelėje slėpėsi mažytės dovanėlės, kurios vaikus be galo džiugino. Domui laimingosios dienos buvo gruodžio 13, kuomet švytėdamas namo parsinešė briedį, bei gruodžio 20, kai gavo raudonkelnį nykštuką.

Vaikams didžiosios šventės darželyje prasidėjo nuo Šv. Mikalojaus dienos, kuomet rado pilnas kojines vaisių, riešutų bei saldainių. Vėliau keliavo į teatrą, dainavo kalėdines dainas bei šoko, darė šventiškus darbelius. Tradiciniai bendri trečiadienio pusrytėliai šiuo metu tapo šventiškesni. Ant stalų visuomet degdavo žvakutės, prieš valgydami dainuodavo nebe įprastą pusryčių dainelę, o ramią, šventišką kalėdinę dainą.
Prieš savaitę įvyko ir Kalėdinė vakaronė. Prieš ją vaikai darželyje patys kepė sausainius, kuriais šventės metu vaišino tėvelius. Nors vaišių buvo sočiai, vaikų kepti sausainiai kvepėjo labiausiai, atrodė gražiausiai ir žinoma buvo patys patys skaniausi. O kad šventė nebūtų vien tik pasisėdėjimas prie stalų vaikučiai suvaidino muzikinę pasaką, apie gausią peliukų šeimyną, keliavusią link spindinčios žvaigždės. Atradę lopšyje gulintį kūdikėlį Jėzų peliukai jam padovanojo pienelio, meduolių, nuo dangaus nukabino auksinę žvaigždę, bei sušildė žvakių šviesoje.

Na, o šiandien Domas iš darželio parsinešė kažką slapto. Uždarė mane viename kambaryje, o pats nulėkė paslėpti to paslaptingo daikčiuko, kurį sakė pamatysime tik per Kalėdas. Smalsu, ką vaikučiai su auklėtojomis sugalvojo šįkart...

Praėjusi savaitė Domui buvo pilna pramogų.  Antradienį prasidėjusios šventės užsitęsė iki sekmadienio vakaro. Pirmiausia Šv. Mikalojaus diena, vėliau vaikų kalėdinė mugė, susitikimas su Nikolausu bei Kalėdų seneliu, kuris į susitikimą su vaikais atsivedė netgi savo ištikimą draugą - elniuką Rudolfą.
 
Visi renginiai ne tik Domui, bet ir mums labai patiko. Kaip žinia Vokietija garsėja kalėdinėmis mugėmis. Kiekvienas didesnis miestas, ar net visiškai nedidelis kaimelis kasmet organizuoja kalėdines muges. Labiausiai mane žavi meniškos mugės, kur gali ne tik pasmaližiauti, bet ir paganyti akis į  pačius įvairiausius rankų darbo dirbinius. O šiemet susižavėjau ir vaikų kalėdine muge, kurią organizavo mūsų miesto šeimų užimtumo centras.  Mugė nedidukė kaip ir joje vaikštinėjantys vaikučiai. Visi jos nameliukai taip pat pagal vaikų ūgį, pardavinėjamos prekės skirtos tik mažiesiems. Tėveliams tereikia už 3 eurus išpirkti vaikams kortelę, kurioje nupiešti šeši pinigėliai. Vaikutis tą kortelę užsikabina ant kaklo, vaikšto po mugę ir pats renkasi ką norėtų suvalgyti, išgerti ar įsigyti. Kadangi mugę remia miesto bankas, visų parduodamų prekių kainos simbolinės, viskas mugėje tekainuoja vieną pinigėlį.  Domas su tokiu dideliu entuziazmu vaikštinėjo po mugę, rinkosi ką pirkti, skaičiavo likusius pinigėlius, kad kitų mugės pramogų nei matyti nenorėjo. Nepanoro kartu su Kalėdų angelu parašyti laišką seniui, atsisakė gaminti meduolinį sniego senį, domėjosi tik kaip ir kur išleisti šešis pinigėlius.

Dar vienas labai gražus praeitos savaitės renginys vyko prie vieno šalia namų esančio ežero. Vos dešimties kilometrų spinduliu nuo namų turime net penkis ežerus, tačiau tik viename jų leidžiama maudytis. Juokingiausia, kad prie jo pirmą karta apsilankėme šių metų vasarį, kuomet pliažą dengė storas sniego sluoksnis, o antrą kartą dabar, norėdami susitikti su Kalėdų seneliu. Šįkart vos atvykus prie ežero vaikus pasitiko Nikolausas. Jis kiekvienam vaikučiui pagaminusiam eglutei žaisliuką iš savo didelio maišo ištraukė po dovanėlę. O kol Nikolausas šnekučiuodavosi su vaikais jo pagalbininkai angeliukai žaisliukus užkabindavo ant eglės.
Kai eglė buvo papuošta vaikų darbeliais, atkeliavo pasakų fėja. Ji vaikams skaitė kalėdines pasakaites, pasakojo apie kūdikėlį Jėzų. Vos jai baigus sekti pasakas pasirodė ir Kalėdų senelis kartu su savo elniuku Rudolfu. Domas negalėjo nuo jo atplėšti akių, tačiau prisiartinti ilgai nedrįso. Fotografuotis vienas kartu su seniu bei elniuku taip pat savęs neprivertė, teko mamytei, o vėliau ir tėveliui įsiamžinti kartu. 
Paprastai, kiek pamenu iš vaikystės, šventės pasirodžius Kalėdų seniui baigiasi. O ši tik įpusėjo. Pradėjus temti vaikai ant laužo kantriai kepė duoną, linksminosi, o nusileidus saulei visi drauge patraukė į kalėdinių žibintų eiseną, kurioje mes nesudalyvavome. Mūsų mažyliui vežime ilgiau gulėti tiesiog nebesinorėjo.

Paprastai žiemos švenčių sulaukti sunku, dienos prieš jas slenka itin lėtai. Tačiau šiemet, kaip niekad, šventės man atkeliavo per anksti. Degdama pirmą advento vainiko žvakutę, niekaip negalėjau patikėti, kad jau atkeliavo metas, kurio metu leidžiamės į rimtį, darną, susitaikymą su savimi bei visais aplinkiniais. Uždegus antrąją žvakutę norėjosi laiką bent trumpam sustabdyti, šiek tiek ilgiau pabūti drauge, juk tai buvo vienintelis šio šventinio meto sekmadienis, kai namuose buvo ne tik mūsų šeima, bet ir iš Lietuvos kelioms dienom atvykę seneliai...
Šiandien dar viena nuostabi žiemos šventė - Šv. Mikalojus. Šis šventasis be galo mylėjo visus žmones, ypač vaikus. Savo tėvų palikimą išdalino vargšams, visuomet užtarė nekaltus.  Tad Šventojo Mikalojaus figūra tapo pagalbos, gerumo bei džiaugsmo simboliu, o nuo XIV a. imta tikėti, jog jis atneša dovanas vaikučiams. Vokietijoje, šios dienos išvakarėse įprasta prie durų palikti batus, kuriuose naktį Šv. Mikalojaus vardu paliekamos dovanėlės - vaisiai, riešutai bei saldumynai.  Palikome ir mes prie durų batus. Ryte, pamačiusios pilnus batus saldumynų bei riešutų, Domo akelės spindėjo, džiugiems šūksniams nebuvo galo.

Antrasis šios dienos džiaugsmas - prieš išvažiuojant į darželį tyliai tyliai nuneštos padėkos dovanėles prie kaimynų durų. Sunkiausia mūsų garsiakalbiui buvo į visų kiemus įeiti tyliam, juk dovanėles nešti taip smagu, jog labiau norėtųsi rėkti iš džiaugsmo, nei stengtis pabūti tyliam.  Įvykdžius šią užduotėlę Domas išskubėjo į darželį, kur jo šią dieną laukė begalės atrakcijų. Prieš savaitę vaikų suneštos bei sukabintos kojinaitės, šįryt buvo nebetuščios. Šv. Mikalojaus dovanėlės vaikučių laukė ir čia. Padainavę Šv. Mikalojui padėkos daineles vaikai nusikabino savo kojinaites. Vieni juose rado mandarinus, kiti obuoliukus bei riešutus.

Kiek vėliau vaikai su darželio auklėtojomis iškeliavo į miestelio rotušę, žiūrėti spektaklio "Raudonkepuraitė".  Domas apie spektaklį pasakojo gan nemažai. Tik nesupratau ką veikė voras pasakoje apie Raudonkepuraitę.

Šios dienos malonumai tuo nesibaigė. Tradiciškai mes kalėdinę eglutę puošiame Šv. Mikalojaus dieną. Domui buvo labai sunku sulaukti grįžtančio iš darbo tėvelio. Norėjosi puošti kuo greičiau, tad kad laikas neprailgtų darėme pirmąjį žiemišką darbelį, o vos tik jį baigus grįžo ir tėtis.

Mūsų nuostabai, kai visi keturi jau buvome namuose, į duris pasibeldė dar ir svečias. Pravėrus duris Domas sustingo, o aš plačiai nusišypsojau. Mūsų nuostabieji kaimynai nepaliauja mūsų stebinti. Šįkart kaimynė su maišeliu saldainiu pas Domą atkeliavo persirengusi Kalėdų seneliu. Ech, gražiausios metų šventės mums jau prasidėjo!

Šiemet, kaip ir pernai, į vaikų darželio darbelių vakarą išsiuntėm tėvelį. Kartą per metus, prieš Šv. Martyną sumigus vaikams darželyje susirenka tėveliai gaminti žibintų. Šįkart vaikai galėjo patys išsirinkti, kokio norės žibinto. Mūsiškis pasirinko bitutę, kurią tėvelis gamino geras dvi valandas. 

Tėvelių pagaminti spalvingi žibintai keletą savaičių puošė darželį, o vakar sutemus iškeliavo į eiseną skirtą Šv. Martynui.  Myliu šią šventę, pasivaikščiojimą tamsų vakarą žibintų šviesoje, dainuojančius vaikus, bendrą šiltą šios dienos atmosferą, o svarbiausia šios dienos pagrindinį šūkį "Kas pasidalina su kitu, tas laimi".

Vieną penktadienį Donato darbas organizavo dienos išvyką darbuotojams, o sekantį - vasaros šventę darbuotojų vaikučiams. Kadangi dar tik pirma vasara kaip mes čia, apie vaikų šventę tik tiek ir težinojom, kad ji vyks ir tikrai nesitikėjom tiek visko, kiek šventėje išvydome. Visų vaikiškų pramogų Domas per gan ilgą vakarą net nespėjo išbandyti. Mes su Donatu nors ir bandydami apsimesti beprotiškai alkanais paragavom vos kelis siūlomus patiekalus, kurių įvairovė buvo tikrai didelė, o kur dar dešimtys rūšių salotų, desertų bei nesibaigiantys ledai vaikams. Vis mąstėm kaip reikės įtikinti Domą pradėjus temti eiti namo, tačiau to daryti neteko. Visas šeimas su mažamečiais vaikais prieš devynias išvijo audra, pradėjusi vartyti vaikų nudažytus kartoninius namelius, indus bei palapines. Rodos audra atėjo iš niekur, bet šią vasarą prie jų jau įpratom. Nuo liepos pradžios buvo vos kelios dienos be lietaus, silpnesnių ar galingensių audrų.
Kas šventėje buvo siūloma vaikams galima būtų pasakoti ilgai. Be įprastinių pripučiamų pilių, batutų, muilo burbulų, piešimo ant veido buvo daug mums ir lig šiol nematytų žaidimų. Įvairiausi žongliravimo, akrobatikos žaidimai, rankomis minami triratukai, balansavimo pėdalai, kamuoliai, vyresniems medinių bokštų statybos ir tai dar ne viskas ką galima buvo tą vakarą išbandyti.

Na, o pavargę nuo fizinių žaidimų vaikai bėgo į darbelių palapines, kur galėjo pasigaminti įvairiausių grožybių. Domas pasirinko spalvoto smėlio darbelius. Į mažą buteliuką bėrė įvairiausių spalvų smėlį. Darbelis jam labai patiko, tad kaip visuomet kitą dieną puolė girtis ir rodyti savo naująjį kūrinį seneliams.

Baigėsi vaikų vasaros atostogos. Vakar vėl mokinukai patraukė į mokyklas, o mažieji į darželius. Domui vakar taip pat buvo šventė, pagaliau taip laukta diena išaušo. Dienos, nuo kurios galės pradėt eiti kiekvieną dieną į darželį Domas laukė seniai. Iki vasaros atostogų į darželį ėjo tik dukart per savaitę. Norėjom anksčiau leisti į kasdieninę grupę, tačiau kiekviena Vokietijos žemė, kartais net miestas turi savo taisykles. Ten, kur gyvenome anksčiau vaikai priimami į darželius nuo dviejų metukų, čia tik nuo trijų. Nuo dviejų metų vaikučiai gali eiti tik į parengiamąsias grupes, kurios būna dukart per savaite po 2-3 val. Na, dar galima leisti į lopšelį. Bet kiek mes susidūrėme, ten vaikučiai būna nuo poros mėnesių iki metukų. Domą, jau lankiusį normalų darželį, po persikraustymo į tokią grupę leisti nesiryžome. Tame lopšelyje, kur gavome vietą nebuvo nė vieno vaikščiojančio vaikučio, o dienas leisti tarp kūdikėlių man pasirodė netinkama, vaikui tiesiog nėra galimybės tobulėti.

Vakar Domas į darželį iškeliavo su plačia šypsena. Įėjęs į darželį gal šiek tiek pasimetė, vis tik daug naujų nematytų veidų. Tačiau savojoje drugelių grupėje iškart nulėkė prie žaislų. Džiaugėsi, kad dar du vaikučiai, kuriuos jau pažįsta, bus kartu su juo grupėje. Darželio pradėjimo proga Domas namuose užsiprašė torto, kurį nutarėm padaryti drugelio formos. Tortas gavosi šiek tiek kitoks nei planavome, na ne forma, bet skoniu. Per vaikų šventes dažniausiai darau jogurtinius tortų pertepimus, į kuriuos dedu šiek tiek grietinėlės. Šįkart paprašiau Donato ją išplakti. Beplakant jam gavosi ne standi grietinėlė, o sviestas. Gerai, kad šaldytuve buvo dar grietinėlės, tad  naująją porciją Donatas plakė iš lėto, tikėdamasis, kad šįkart bus viskas gerai. Deja, grietinėlė vėlgi virto sviestu. Nusprendėm, kad čia ne plakimas, o grietinėlė kalta, ir tortą pagaminome be jos. Skoniui tai tikrai nepakenkė, o be to tortas gavosi sveikesnis :)