Šeštadienį, su pas mus viešėjusiais draugais, praleidome viduramžių mugėje, kur gali iš arti susipažinti su to laikmečio gyvenimu. Vokietijoje viduramžių šventės gan populiarios,  pradėtos rengti dar 1980 m. Ypač pastaraisiais metais jų populiarumas  išaugo, per metus visoje Vokietijoje surengiama arti 900 tokių mugių.  Regione, kuriame mes gyvename, mugių surengiama daugiausiai, nes čia gausu to meto pilių griuvėsių. Šį šeštadienį mugė vyko būtent vienos tokios pilies griuvėsiuose Obermoschel miestelyje.

Man asmeniškai tokiose šventėse labiausiai patinka stebėti žmones, apsigyvenusius baltose palapinėse, naudojančius tik viduramžiams būdingus prietaisus, indus, besistengiančius šventinėmis dienomis gyventi būtent taip kaip buvo gyvenama prieš daugelį šimtų metų.

Tiesa, šiai šventei ruošėmės ir mes įsigyti viduramžiškus rūbus, tačiau užsimiršo, o kai prisiminėme - jau buvo per vėlu. Na rugpjūčio mėnesį, viena didžiausių viduramžių švenčių vyks mūsų mieste, tad iki to laiko tikiuosi rūbais pasirūpinsime. Persirengus šventės dvasią pajusti daug paprasčiau, juolab kad retas tokioje šventėje būna nepersirengęs. Pasak su mumis buvusių draugų, be atitinkamos aprangos, šventėje jie jautėsi lyg atkeliavę iš ateities, sunkiai pritampantys prie ten esančių žmonių gyvenimo.

Mugės metu buvo galima įsigyti įvairių, primenančių senovę rankų darbo gaminių. Dauguma amatininkų savo sugebėjimus ir talentus demonstravo vietoj, tad jei turi pakankamai laiko, gali stebėti, kaip bus pagaminamas vienas ar kitas norimas daiktas.

Šventės kulminacijos - riterio vestuvių nesulaukėm. Vaikai vakarop, po dienos kaitrioje saulėje, nebeturėjo jėgų, tačiau riterių kovas, kurios šioje šventėje buvo humoristinio pobūdžio, pažiūrėjome.

Penktadienį kartu su mūsų svečiais sėdome į traukinuką ir patraukėme link Švecingeno (Schwetzingen) miesto. Apie šį miestą ir jame esančius rūmus sužinojome visiškai atsitiktinai, nors tai gan įžymi, turistų lankoma vieta.
Švecingeno rūmų sodas tikrai pakerinti vieta, kurioje susipynęs menas, fantazija, istorija bei gamtos grožis. Bevaikštinėdamas po rūmų sodą jautiesi lyg stulbinančioje pasakoje, o gal net lyg nedideliame romantiškame Rojaus sode.

Jauniausioji rūmų sodo dalis - turkiškas sodas su "raudonąja mečete", pastatyta 1780 m. Islamiškos mišios joje vyksta itin retai, mečetė parke stovi labiau dėl grožio, leidžia lankytojams pasijusti lyg pasakoje "tūkstantis  ir viena naktis".

Viena labiausiai mums patikusių sodo vietų - romėnų laikų vandentiekis, kuris manoma šiuose rūmuose niekada nebuvo naudojamas pagal tikrąją paskirtį.

Dar viena įspūdinga parko vieta - vonios namų sodelis. Tai vienintelė sodo dalis, į kurią patekti galėjo tik pats Karlas Teodoras bei jo retą leidimą gavę svečiai.

Be šių kelių paminėtų vietų, parke galima pamatyti  ne vieną šventyklą, įspūdingus fontanus, oranžeriją, baltas elnių skulptūras, kurios primena apie tai, kad pradžioje šioje vietoje buvo medžioklinė pilis; už aukštos mūrinės tvoros įkurtą angliško tipo sodą, kuriame susodinti reti medžiai atvežti iš įvairiausių pasaulio kampelių.  Nuostabių vietų čia begalės, mes atvažiavę prieš pirmą valandą, o išvažiavę po penkių vakare nespėjome visko apeiti, ką jau kalbėti apie pačių rūmų apžiūrėjimą.

 

Šią savaitę pas mus viešėjo draugai iš Lietuvos. Dienos praėjo neapsakomai gretai, bet kartu ir smagiai. Trečiadienį visi drauge važiavome į Strasbūrą, Elzaso regiono sostinę, dar vadinamą Europos širdimi. Šį miestą aš pamilau gan seniai, tuomet kai jame apsilankiau pirmą kartą. Pasivaikščioti po jaukų, tvarkingą senamiestį visada smagu, nors turistų ten labai daug. Šįkart mūsų kelionė nuo praėjusių skyrėsi tuo, kad nevaikštinėjome pėsčiomis po senamiestį, o plaukėme pažintiniu laivu Ilo upe. Virš valandos trukęs pasiplaukiojimas patiko visiems, sužinojome keletą naujų, mums dar nežinotų faktų apie Strasbūro miestą, pasimėgavome gražiais senamiesčio vaizdais.

Beviešint Strasbūre būtinai reikėtų paragauti vietinio Flamkucheno, tačiau tam laiko mums nebeliko. Tad sekančią dieną jį kepiau namuose. Receptą prieš keletą metų parsivežiau iš mūsų atostogų Elzaso apylinkėse. Nuo tol tai gan dažnas patiekalas ant mūsų stalo.  Tai labai senas patiekalas, kurio gimtinė būtent ir yra Elzasas, regionas Prancūzijos šiaurės rytuose, prie Vokietijos sienos. Šis patiekalas atsirado tuomet kai duona  būdavo kepama malkinėje krosnyje. Tais laikais dar nebuvo prietaisų matuoti temperatūrai krosnyje. Tad moterys plonai  iškočiodavo gabalėlį tešlos, kurį aptepdavo rūgščia grietine. Jei per 2-3 minutes ši tešla iškepdavo, reikšdavo kad krosnis jau tinkamai įkaitusi. Taip iškeptą "grietininį pyragą" ūkininkai dar karštą suvalgydavo kaip užkandį. Kiek vėliau ant šio bandomojo "grietininio pyrago" šeimininkės pabandė uždėti svogūnų bei lašinukų. Taip gimė žymusis flammkuchen'as, be kurio neįsivaizduojama nei viena vyno šventė ne tik Elzase, bet ir pietinėje Vokietijos vyno gatvėje.

Jam pagaminti reikės:

400 g miltų
1 v.š. aliejaus
2 a.š. druskos
30 g mielių
25 g sviesto
3 didelių plonai supjaustytų svogūnų
400 ml grietinės
100 g rūkytų lašinukų
žiupsnelio maltų pipirų
šiek tiek malto muskato riešuto

Miltus suberti į indą, supilti aliejų bei vandenyje ištirpintas mieles. Po truputėlį minkant pilti vandenį (maždaug 200 -300 ml) kol tešla taps elastinga. Palikti ramiai 1,5 val pastovėti.

Ant sviesto pakepinti svogūnus, sudėti grietine, smulkiai pjaustytus lašinukus bei prieskonius.
Tešlą plonai iškočioti, padengti svogūnų padažu bei kepti maždaug 20 min.

Skanaus.   

Atkeliavus vasarai, nors ir labai lietingai, užsiėmimams namuose laiko mažai telieka. Stengiamės didžiąją laiko dalį praleisti lauke ar bent jau balkone smėlio dėžėje. Tačiau būna dienų kai Domas atsisako eiti į lauką, traukia iš spintos dažus ir prašo, kad pieštume. Penktadienį pasirinkome gan linksmą piešimo būdą. Po Domuko gimtadienio vis dar pilni kambariai balionų, tad nusprendėme juos panaudoti piešimui. Taigi balionas mums atstojo teptuką. Piešti buvo tikrai linksma ir smagu. Domas seniai tiek daug laiko neskyrė vienam piešiniui. Tiesa, ačiū Ikea parduotuvių tinklui, kuriame galima įsigyti piešimo popieriaus rulonais. Būtent jis mūsų mėgstamiausias. Nors Ikea mums gana toli (~65 km), bet dėl šio popieriaus karts nuo karto nuvažiuoti tikrai verta, aišku į pirkinių krepšelį įsidedam ne tik jo. Tai turbūt viena iš tokių parduotuvių, iš kurių bent jau man tuščiomis grįžti niekada nesigauna.

Vakar buvo karšta vasariška diena. Donatas turėjo reikalų Karlsruhe mieste (apie 110 km nuo namų), tad mes su Domu nusprendėme važiuoti kartu. Vis tik ten dar nesame buvę. Kol Donatas tvarkė savo reikalus mes su Domu laiką leidome miško parke. Domas po gimtadienio be dviratuko iš namų nebeišeina, tad jį turėjome ir šįkart. Per mūsų trumpas atostogas praėjusį savaitgalį Domas puikiai išmoko juo naudotis. Jis 1,5 val be perstojo važinėjosi miško takeliais, o man dažnai jau nebeužtenka paskui jį tik vaikščioti, tenka ir pabėgioti. Vakar dienos naujovė - įsibėgėjęs jau bando pakelti kojytes nuo žemės, tik tokiu atveju dar sunkiai sekasi vairuoti. Taigi šis naujas dviratukas be pedalų pilnai išstūmė iš vartojimo triratuką.

Pasirodžius Donatui visi kartu važiavome prie Karlsruhe rūmų.

Karlsruhe miestas įkurtas būtent tada kai markgrafas Karlas 1715 metais nusprendė pasistatyti čia vasaros rezidenciją.  Rūmai gan dideli, apsupti didelio sodo, bei jaukaus nediduko botanikos sodo. Būtent jame praleidome daugiausiai laiko. Domas lakstė paskui paukštukus, o mes grožėjomės medžių įvairove.

Pagrindinis Karlsruhe miesto simbolis - piramidė centrinėje miesto aikštėje. Tai miesto įkūrėjo markgrafo Karlo Vilhelmo kapas. Ją apžiūrėti buvo sunkoka, nes miesto aikštėje vyko šventė. Na bet iš vienos pusės piramidę pamatyti vis tik pavyko.

Po pasivaikščiojimo po centrą vykome namo, o likus maždaug 35 km iki namų pastebėjau braškių laukus, kuriuose gali braškes skintis pats. Tokioj vietoj nesustoti neįmanoma. Skynėm, valgėm, mėgavomės raudonomis prisirpusiomis uogomis. Mokėti reikia už tiek kiek priskynei, tačiau būdamas laukuose braškių gali valgyti kiek tik nori. Smagi saldi atrakcija. O svarbiausia, kad braškių skonis toks kaip iš močiutės daržo...

Nespėji papasakot apie vieną savaitgalį, o žiūrėk jau ir kitas baigėsi. Šis buvo ilgas, vasariškas, turtingas naujais įspūdžiais bei gera nuotaika...

Šią savaitę ketvirtadienis daugumoje Vokietijos žemių - išeiginė. Meteorologai pagaliau žadėjo vasarišką orą, tad nusprendėm dar ir penktadienį pasiimti laisvą ir kelioms dienoms išvykti iš namų. Kur važiuoti mastėme gan ilgai. Dauguma vietų, kurias norėtume aplankyti, maždaug 500 - 600 km nuo namų. Tiek važiuoti turint tik keturias laisvas dienas neapsimoka, tad bandėme atrasti kažką naujo ir nematyto netoliau nei 400 km. Pervertus keletą kelionių žurnalų išsirinkome Altmühltal (Altmühl upės slėnis), esantį būtent už 400 km.

Iš namų išvykome gana anksti. Vis pergyvenau dėl netrumpos kelionės, baiminausi, kad Domui pabos sėdėti mašinoje. Tačiau jam neprailgo nei viena minutė, šiek tiek nusnūdo, dairėsi, pasakojo mums, kad važiuoja prie upės. Tiesa, jis jau iš vakaro, kai aš pradėjau krauti tašę, mums aiškino, jog važiuosime prie upės, nors mes to nebuvome minėję. Matyt praėjusiais savaitgaliais upės jį sužavėjo. Na ir šiaip mūsų Domas kelionių mėgėjas.  Tais rytais, kai būname visi trys namie ir tėtis neskuba į darbą, Domas prabudęs verčia mus iš lovos prašydamas kur nors važiuoti.

Pasirinktą kempingą pasiekėme po maždaug keturių valandų. Kadangi tądien lijo nusprendėme niekur nebevažiuoti ir popietę praleisti kempinge. Domui ten nepaprastai patiko, būtų galėjęs tai visas dienas iš jo kojos būtų nekėlęs, o dar geriau būtų buvę likti ten gyventi. Kadangi kempingas įkurtas fermoje,- vaikams ten begalės atrakcijų. Žaidimai šiene, supynės, traktoriai, karvės, kurias gali maitinti, ryte ir vakare stebėti kaip jas melžia, na ir visos kitos tikrojo kaimo atrakcijos.

Antrą dieną važiavome į Kelheim miestelį, norėdami laivu nuplaukti Dunojaus upe iki žymaus Weltenburg vienuolyno, kuriame įsikūrus seniausia pasaulyje vienuolyno alaus darykla. Joje pagaminti alūs ne vieneri metai išrenkami geriausiais alumis pasaulyje. Deja, atvažiavus į miestelį paaiškėjo, jog niekur mes neplauksime, nes Dunojus tiek pakilęs, kad ne tik laivai plaukti negali, bet ir dalis miestelio skendi upės vandenyse.

Susižinoję kaip mašina pasiekti vienuolyną patraukėme jo link, tačiau ir tas miestelis skęsta. Vietinis gaisrininkas mums paaiškino kaip pasiekti vienuolyną keliaujant pėsčiomis per kalną.
Na pasiekėme mes tą žymųjį vienuolyną, tačiau pačio grožio pamatyti nepavyko, nes vienuolynas taip pat įkalintas Dunojaus vandenyse. Kieme darbuojasi gaisrininkai, iš rūsių pumpuoja vandenį. Kadangi vienuolyno kavinukė veikė, paragavome vietinio, pasaulyje geriausio, tamsaus alaus, kurio skonis mums labai patiko.

Dar apžiūrėjome nepaprasto grožio vienuolyno bažnyčią. Tai viena įspūdingiausių iki šiol mano matytų bažnyčių.

Beeinant atgal link mašinos pastebėjome kitam upės krante vienuolyną fotografuojančius turistus. Vėlgi pakalbinę vietinį gaisrininką sužinojome kaip ten patekti. Nuvažiavę džiaugėmis, kad vis tik pavyko pamatyti nuostabiame gamtos kaplelyje isikūrusį vienuolyną ir iš išorės.

Vakarėjant apsilankėme Kelheim miestelį reprezentuojančioje "Befreiungshalle", kurią pastatė karalius Liudvikas I išsivadavimui iš Napaleono valdžios 1813 metais atminti. 

Trečiąją dieną praleidome prie Dunojaus upės kanalo. Aplankėme mažą tarp uolų įsikūrusį Essing miestelį. Perėjome jame esantį ilgiausią Europoje medinį tiltą (193 m).

Kiek vėliau aplankėme vieną žymiausių Bavarijos žemės pilių - ant uolos esančią pilį Prunn. Pati pilis nėra įspūdinga, tačiau aplink esanti gamta tikrai pakeri.

Na ir dienos pabaigai pasivaikščiojome po Riedenburg miestelį, esantį taip pat prie Dunojaus kanalo. Kol Domas snaudė mes su Donatu romantiškoje gamtoje pasimėgavome skanias ledais.

Paskutinę dieną planavome praleisti visai kitaip. Tačiau pamatę, kad Dunojus pasiekė normalų lygį (nuo prieš tai dieną buvusių 576 m nukrito iki 408 m) vis tik nusprendėme paplaukioti laivu, dar kartą apžiūrėti vienuolyną, tik šįkart neskendintį vandenyse. Plaukėme pačiomis gražiausiomis Dunojaus upės vietomis. Sunku patikėti, kad upė kadaise sugebėjo prasilaužti sau kelią tarp aukštų galingų kalkinių uolų, susidariusių iš prieš milijonus metų čia buvusio vandenyno dugne augusių koralinių rifų.