Šeštadienį ryte išleidome draugus atgal į Lietuvą. Gal ir būtų gerai buvę dieną praleisti namuose, apsitvarkyti, paskaityti, padirbti, tačiau mums namie nesisėdi. Tad po pietų išvykome į Hiutenfeldą, Vasario 16-osios gimnaziją, kur vyko lietuviška Joninių šventė. Atvykome jau šventei prasidėjus. Domas iškart nulėkė žiūrėti kaip gimnazijos moksleiviai šoka lietuviškus tautinius šokius. Pasirodymas buvo gražus bei nuotaikingas.

Po įžanginio koncerto mokyklos vadovė kvietė visus pasivaišinti. Gimnazijos parke veikė kepsninė bei gėrimų baras.
Po trumputės užkandžių pertraukėlės ėjome pinti Joninių vainikų. Smagu buvo prisiminti vaikystę, kuomet kasmet pindavome vainikus, vykdavome į įvairias Joninių šventes.

Šįkart pynėme du vainikus vieną mažą Domukui, kitą mums su Donatu. Iš pradžių Domas vainiko užsidėti nepanoro, bet kai pasakėme jog Emili su vainiku jis patiks labiau, užsidėjo ir tekinomis nulėkė pas ją.

Šventėje veiklos netrūko nei vienam, patiems mažiausiems buvo pastatytas nedidukas batutas, didesniems vaikams vyko įvairios linksmos varžybos: kova su plunksnų pilnais maišais, bėgimas bulvių maišuose.

Dar viena smagi atrakcija vaikams duonos kepimas. Mielinė duonos tešla susukama panašiai kaip spyruoklė ant iešmo ir kepama lauže. Vokietijoj toks duonos kepimas gan populiarus, tokia duona kepama per įvairias šventes, grilio vakarėlius.

Dar nesutemus šventę sugadinti bandė lietus. Atvykusieji su vaikais pradėjo skirstytis, tačiau mes nusprendėme pasilikti. Žinoma nepasigailėjome, nes lietus tikrai greit pasitraukė. Dešimtą valandą vakaro iškilmingai buvo užkurtas Joninių laužas. Domas nuo jo negalėjo atitraukti akių, nors ne tik jam buvo smagu, mes taip pat nuo laužo negalėjome atsitraukti.

Kiek vėliau prasidėjo koncertas, į šventę buvo pakviesta folkroko grupė iš Lietuvos "Kitava". Domas išgirdęs muziką iškart prašėsi prie scenos, vis sakėme gana, važiuojame namo, tačiau atitraukti nėjo. Gyva muzika jam labai patiko. 

Kadangi Domas pavargo, prieš 12 išvažiavome namo. Nesulaukėme paparčio žiedo ieškojimo, vainikų plukdymo parko tvenkinyje bei ugnies šou. Bet ir be šių joninių papročių šventė mums buvo smagi, linksma ir įsimintina. Nuvažiuoti tikrai vertėjo.

Penktadienį kartu su mūsų svečiais sėdome į traukinuką ir patraukėme link Švecingeno (Schwetzingen) miesto. Apie šį miestą ir jame esančius rūmus sužinojome visiškai atsitiktinai, nors tai gan įžymi, turistų lankoma vieta.
Švecingeno rūmų sodas tikrai pakerinti vieta, kurioje susipynęs menas, fantazija, istorija bei gamtos grožis. Bevaikštinėdamas po rūmų sodą jautiesi lyg stulbinančioje pasakoje, o gal net lyg nedideliame romantiškame Rojaus sode.

Jauniausioji rūmų sodo dalis - turkiškas sodas su "raudonąja mečete", pastatyta 1780 m. Islamiškos mišios joje vyksta itin retai, mečetė parke stovi labiau dėl grožio, leidžia lankytojams pasijusti lyg pasakoje "tūkstantis  ir viena naktis".

Viena labiausiai mums patikusių sodo vietų - romėnų laikų vandentiekis, kuris manoma šiuose rūmuose niekada nebuvo naudojamas pagal tikrąją paskirtį.

Dar viena įspūdinga parko vieta - vonios namų sodelis. Tai vienintelė sodo dalis, į kurią patekti galėjo tik pats Karlas Teodoras bei jo retą leidimą gavę svečiai.

Be šių kelių paminėtų vietų, parke galima pamatyti  ne vieną šventyklą, įspūdingus fontanus, oranžeriją, baltas elnių skulptūras, kurios primena apie tai, kad pradžioje šioje vietoje buvo medžioklinė pilis; už aukštos mūrinės tvoros įkurtą angliško tipo sodą, kuriame susodinti reti medžiai atvežti iš įvairiausių pasaulio kampelių.  Nuostabių vietų čia begalės, mes atvažiavę prieš pirmą valandą, o išvažiavę po penkių vakare nespėjome visko apeiti, ką jau kalbėti apie pačių rūmų apžiūrėjimą.