Nespėji papasakot apie vieną savaitgalį, o žiūrėk jau ir kitas baigėsi. Šis buvo ilgas, vasariškas, turtingas naujais įspūdžiais bei gera nuotaika...

Šią savaitę ketvirtadienis daugumoje Vokietijos žemių - išeiginė. Meteorologai pagaliau žadėjo vasarišką orą, tad nusprendėm dar ir penktadienį pasiimti laisvą ir kelioms dienoms išvykti iš namų. Kur važiuoti mastėme gan ilgai. Dauguma vietų, kurias norėtume aplankyti, maždaug 500 - 600 km nuo namų. Tiek važiuoti turint tik keturias laisvas dienas neapsimoka, tad bandėme atrasti kažką naujo ir nematyto netoliau nei 400 km. Pervertus keletą kelionių žurnalų išsirinkome Altmühltal (Altmühl upės slėnis), esantį būtent už 400 km.

Iš namų išvykome gana anksti. Vis pergyvenau dėl netrumpos kelionės, baiminausi, kad Domui pabos sėdėti mašinoje. Tačiau jam neprailgo nei viena minutė, šiek tiek nusnūdo, dairėsi, pasakojo mums, kad važiuoja prie upės. Tiesa, jis jau iš vakaro, kai aš pradėjau krauti tašę, mums aiškino, jog važiuosime prie upės, nors mes to nebuvome minėję. Matyt praėjusiais savaitgaliais upės jį sužavėjo. Na ir šiaip mūsų Domas kelionių mėgėjas.  Tais rytais, kai būname visi trys namie ir tėtis neskuba į darbą, Domas prabudęs verčia mus iš lovos prašydamas kur nors važiuoti.

Pasirinktą kempingą pasiekėme po maždaug keturių valandų. Kadangi tądien lijo nusprendėme niekur nebevažiuoti ir popietę praleisti kempinge. Domui ten nepaprastai patiko, būtų galėjęs tai visas dienas iš jo kojos būtų nekėlęs, o dar geriau būtų buvę likti ten gyventi. Kadangi kempingas įkurtas fermoje,- vaikams ten begalės atrakcijų. Žaidimai šiene, supynės, traktoriai, karvės, kurias gali maitinti, ryte ir vakare stebėti kaip jas melžia, na ir visos kitos tikrojo kaimo atrakcijos.

Antrą dieną važiavome į Kelheim miestelį, norėdami laivu nuplaukti Dunojaus upe iki žymaus Weltenburg vienuolyno, kuriame įsikūrus seniausia pasaulyje vienuolyno alaus darykla. Joje pagaminti alūs ne vieneri metai išrenkami geriausiais alumis pasaulyje. Deja, atvažiavus į miestelį paaiškėjo, jog niekur mes neplauksime, nes Dunojus tiek pakilęs, kad ne tik laivai plaukti negali, bet ir dalis miestelio skendi upės vandenyse.

Susižinoję kaip mašina pasiekti vienuolyną patraukėme jo link, tačiau ir tas miestelis skęsta. Vietinis gaisrininkas mums paaiškino kaip pasiekti vienuolyną keliaujant pėsčiomis per kalną.
Na pasiekėme mes tą žymųjį vienuolyną, tačiau pačio grožio pamatyti nepavyko, nes vienuolynas taip pat įkalintas Dunojaus vandenyse. Kieme darbuojasi gaisrininkai, iš rūsių pumpuoja vandenį. Kadangi vienuolyno kavinukė veikė, paragavome vietinio, pasaulyje geriausio, tamsaus alaus, kurio skonis mums labai patiko.

Dar apžiūrėjome nepaprasto grožio vienuolyno bažnyčią. Tai viena įspūdingiausių iki šiol mano matytų bažnyčių.

Beeinant atgal link mašinos pastebėjome kitam upės krante vienuolyną fotografuojančius turistus. Vėlgi pakalbinę vietinį gaisrininką sužinojome kaip ten patekti. Nuvažiavę džiaugėmis, kad vis tik pavyko pamatyti nuostabiame gamtos kaplelyje isikūrusį vienuolyną ir iš išorės.

Vakarėjant apsilankėme Kelheim miestelį reprezentuojančioje "Befreiungshalle", kurią pastatė karalius Liudvikas I išsivadavimui iš Napaleono valdžios 1813 metais atminti. 

Trečiąją dieną praleidome prie Dunojaus upės kanalo. Aplankėme mažą tarp uolų įsikūrusį Essing miestelį. Perėjome jame esantį ilgiausią Europoje medinį tiltą (193 m).

Kiek vėliau aplankėme vieną žymiausių Bavarijos žemės pilių - ant uolos esančią pilį Prunn. Pati pilis nėra įspūdinga, tačiau aplink esanti gamta tikrai pakeri.

Na ir dienos pabaigai pasivaikščiojome po Riedenburg miestelį, esantį taip pat prie Dunojaus kanalo. Kol Domas snaudė mes su Donatu romantiškoje gamtoje pasimėgavome skanias ledais.

Paskutinę dieną planavome praleisti visai kitaip. Tačiau pamatę, kad Dunojus pasiekė normalų lygį (nuo prieš tai dieną buvusių 576 m nukrito iki 408 m) vis tik nusprendėme paplaukioti laivu, dar kartą apžiūrėti vienuolyną, tik šįkart neskendintį vandenyse. Plaukėme pačiomis gražiausiomis Dunojaus upės vietomis. Sunku patikėti, kad upė kadaise sugebėjo prasilaužti sau kelią tarp aukštų galingų kalkinių uolų, susidariusių iš prieš milijonus metų čia buvusio vandenyno dugne augusių koralinių rifų.