Niekad negalvojau, kad vos dviejų metų vaikai gali turėti tokią gerą atmintį. Domas taip gerai įsimena vietas, kuriose lankėsi. Jei jau yra buvęs kokioj vietoj ir vėl ten važiuojame pasakinėja kada reikia sukti į kairę, o kada į dešinę. Pirmą kartą savo pastabumu važiuojant mašina jis mus nustebino prieš gerus tris mėnesius. Tuomet po savaitgalio išvykos grįžinėjome magistrale namo, artėjant išvažiavimui į mūsų miestuką Domas garsiai sušuko "desne suk". Labai nustebome iš kur jis žino, vis tik ne taip dažnai važinėjame tuo keliu... Na o po tos dienos jis mums pastoviai pradėjo sakyt kada į kurią pusę turim sukti, degant raudonai šviesoforo šviesai liepia sustot, sulaukęs žalios ragina tėtį pradėt važiuot. Namie žaisdamas su mašinėlėmis vis sakydavo "dodo stot, zalia vūū", todėl  nusprendėm - laikas mums pasigaminti šviesoforą. Jam pasigaminti mums prireikė sulčių pokelio, virtuvinių rankšluostėlių ritinėlio, guminio popieriaus (Moosgummi), lipukų, bei akrilinių dažų.

Su Domuku stengiamės darbelius daryti pagal tai, kokia tema jį tuo metu labiausiai domina. Tad ir šįkart ne išimtis. Pas mus balkono gėlyne apsigyveno boružėlės. Domas kasdien lekia jų pažiūrėti, atkiša savo mažą pirštuką ir prašo boružėlės užlipti ant jo. Tačiau kai boružėlė priartėja išsigandęs pabėga. Vakar dar ir trumputę kelių minučių laidą apie boružėles pažiūrėjom. Maždaug trijų, keturių metų vaikučiai pasakojo apie mažus taškuotus vabalėlius. Domas susikaupęs stebėjo, o laidai pasibaigus atnešė man popieriaus lapą bei kreidelių prašydamas nupiešti boružėlę. Na o aš jam pasiūliau piešti ne ant lapo, o ant nuo pieno pakelių likusių kamštelių.

Pirmiausia Domas kamštukus nudažė raudonais akriliniais dažais, o aš nupiešiau juodas galvutes.

Medinio pagaliuko pagalba Domas nupiešė boružėlėms taškiukus bei akutes.

Boružėles nusprendėm apgyvendinti ant gėlių, tačiau jos ilgai ten negyveno. Domas nusprendė jas visur nešiotis drauge, parodyti kaip jis valgo, žaidžia, kapstosi po smėliuką ar pliuškianasi baseine.