Paskutines dvi savaites su Domuku darbelių nedarėme, apsiribojome tik piešimu. Pradėjus lankyti darželį Domas namuose visiškai nesusikoncentruoja, pasikeitė neatpažįstamai.  Nors darželyje praleidžia tik tris valandas, namo grįžta išsekęs. Pasak auklėtojų Domas labai susikoncentravęs į kalbos supratimą, grupėje visą laiką tyli, klauso kas jam sakoma, stebi. Pasak jų dauguma užsieniečių vaikų visiškai nekreipia dėmesio į tai, jog nesupranta kas jiems sakoma, o Domą tai trikdo, besistengdamas suprasti, atsiminti jis per tas kelias valandas išsenka visapusiškai.  O dar vis darželyje prikimbančios ligos.  Visi šneka, tai normalu, visi vaikai serga, pirmais metais nieko kito nesitikėk. Bet kai akivaizdžiai matai, kad į lauką vaikai išleidžiami normaliai neaprengti, apima pyktis. Kad ir užvakar buvo pirma tikrai šalta diena, ryte išeinant į darželį buvo vos 2 laipsniai šilumos. Pabuvęs Domas lauke neužsegta striuke, be šalikėlio, nors ryte ir buvau jį uždėjus, sekančią dieną kovojo su temperatūra. O kai paskambinau į darželį pasakyt, kad sergame, linksmu balsu man buvo atsakyta, kad šiandien pusė vaikų su temperatūra ir į darželį neateis. Ech, tiek jau tos naudos iš darželių...

Šiandien antra diena, kai esame abu namuose. Domas tik atsikėlęs prisiminė darbelius. Prašė kuo greičiau eiti daryti. Kadangi už lango šaltas rudenėlis nusprendėme pasidaryti rudenišką medį. Tiesa, lapai, kuriuos Domas klijavo pats, likę dar nuo pernai metų.

Nuostabią Einsiedel kultūros salą atradau visiškai netikėtai. Penktosioms vestuvių metinėms, kurios vadinamos medinėmis vestuvėmis, ieškojau ko nors susijusio su medžiu. Kilo įvairių minčių, tačiau po dienos, kartais net greičiau visos tos mintys skambėjo visiškai neįdomiai...
Tačiau vieną dieną bežaisdama su Domu pagalvojau apie daugelio vaikų svajonę - namelį medyje.  Vaikystėje turbūt ne tik aš svajojau tokiame namelyje pasislėpti, jame susikurti savą magišką pasaulį.  Įvedus į visažinį google žodelį "baumhaus" (namelis medyje) radau straipsnį apie viešbučius tokiuose nameliukuose. Dar po kelių minučių paieškos tokį viešbutį radau ir Vokietijoje būtent Einsiedel parke. Namukų nuotraukos mane taip sužavėjo, kad nieko nelaukus vieną jų užsakiau. 

Nuvykę  į Vokietijos - Lenkijos pasienyje esantį parką vadinamą kultūros sala atradome ne tik nuostabų namelį medyje, bet ir visą fantastišką medžio karalystę, kuri mus stebino beveik tris dienas, pateikdama vis naujų staigmenų.
Mūsų pažintis su parku prasidėjo nuo teatralizuotos vakarienės - naujo Turisėdijos šalies karaliaus rinkimų. Visi dalyviai buvo suskirstyti į gentis. Mes patekome į puodžių gentį, tad gavome melsvus drabužius.  Persirengus mums buvo įteiktas žemėlapis kaip rasti mums paskirtą staliuką.  Užduotis nebuvo tokia paprasta kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tiesa dar prieš įžengdami į "Karūnavimo salę" (nuostabų 28 pakopų restoranėlį, kuriame kiekvienas kvadratinis centimetras savitas, visiškai nestandartinis, tikriausiai ir nebeatkartojamas) gavome kerinčio gėrimo kvepiančio šviežiais šalavijais. Tai buvo pirmas kartas kai Donatas gerdamas šalavijų skonio gėrimą nesiskundė, o net pagyrė, kad labai skanu. Vistik šalavijas puikiai dera su šviežiais apelsinų gabaliukais.

Po to kai visi susėdo prie stalų ir paskanavo pirmojo patiekalo, kiekvienai genčiai teko išsirinkti vadą, kuris pretenduos tapti naujuoju Turisėdijos šalies karaliumi. Visiškai netikėtai puodžių genties vadu buvo išrinktas Donatas.

Būtent tuomet ir prasidėjo linksmybės, juokas iki ašarų, nes būsimasis karalius turėjo būti kuo vaikiškesnės sielos. Donatui teko pabūti ir beždžione, ir višta, ir tyliai plaukiančia žuvimi, kuo greičiau išgerti litrą turisėdiško vyno, šokti limbo, leistis nuo čiuožyklos, gaudyti obuolį, kovoti su kitais kandidatais į karalius na ir... ir dar milijonas užduočių. Tarpuose tarp užduočių spėjom ir pavakarieniauti, sukirtome kaštoninės sriubos, dar keletą keistų, tačiau labai skanių patiekalų. Vakaras patiko ne tik mums bet ir Domui. Galvojau, jam bus nuobodu, pavargs ir teks mums nesulaukus pabaigos keliauti miegot, tačiau Domas išbuvo iki pačios pabaigos, dalyvavo ne mažiau nei suaugusieji. Na tik valgyt atsisakė, patiekalai pasirodė per daug neįprasti, vienintelė duonytė buvo patikima.

Na kas liečia maistą tai parke daugiau įdomybių, ne vien "Krönum" (karūnavimas) vakarienė. Panorėjus užkąsti bei užsukus į parko užkandinę, nustembi maistą gaudamas valgomuose vafliniuose induose.

Norint pavalgyti restoranėlyje pirmiausia su mediniu šaukštu reikia paskambinti į varpą. Išgirdus varpų muziką padavėja įteikia medinį meniu bei kamuoliuką. Išsirinktų patiekalų pavadinimus tenka surašyti ant lapuko, kurį sulankstytą reikią įdėti į kamuoliuką.  Po šio proceso belieka surasti restorane skylę, į kurią įmetus kamuoliuką su pageidavimais, jis tuneliais nukeliautų į restorano virtuvę. Smagi atrakcija, ar ne?

Kas man labiausiai patiko Einsiedel kultūros saloje išskirti negalėčiau. O Domas išsirinko mėgstamiausią vietą - malūną. Pirmą vakarą į jį lipti kartu su Domu buvo šiek tiek nedrąsu. Galvojom, kad ir pats Domas bijos, bet pas jį baimės jausmo aukščiui, laipiojimams, naujiems patyrimams nėra. Taip pradžioje bauginančiai atrodęs malūnas tapo pati paprasčiausia atrakcija. Po jo sekė tamsūs tuneliai, lipimas įvairiomis kopėčiomis, aukštos pilys, labirintai.

Apie laiką praleistą nepaprastame medžio pasaulyje galėčiau pasakot ir pasakot, kiekviena detalė jame verta dėmesio, nuo pat pirmos minutės esi įtraukiamas į magišką pasaulį. Tik įėjus gavome laišką, kurį atidaryti galima tik likus valandai iki vidurnakčio, įdomu kiek tokių kurie iškenčia. Mes atidarėme 22:00, visai neblogai, ne tiek ir daug nusižengėm taisyklėm. Na o po to marš su laišku lobių ieškoti...

Trumpai tiek apie parką. Mes ten praleidome nuostabų savaitgalį, mediškesnių medinių vestuvių  turbūt būti ir nebegalėjo.  Į vieną pusę  važiuoti 700 km tikrai vertėjo.

 

Ir vėl ilgas savaitgalis, šįkart prasidėjęs ketvirtadienio vakarą, o pasibaigęs tik pirmadienį sutemus.
Šįkart patraukėme į patį ryčiausią Vokietijos tašką.  Kelionė tolima, tačiau visiškai nesunki. Domas, tiek važiuojant pirmyn tiek atgal, visiškai nesipriešino sėdėjimui mašinoj. Matyt jau apsiprato, kelionės jo nebevargina. Na jei tik sėdėtume ir nieko neveiktume gal ir apimtų nuobodulys, tačiau mums veiklos netrūksta. Važiuojant žaidžiam įvairius žaidimus. Būtent kelionėms esu įsigijusi nuostabią knygą su begale trumpų eiliuotų žaidimų. Domas juos labai mėgsta, vis prašo žaisti dar ir dar ir dar. 
Pirmoji vieta kurią šį savaitgalį aplankėme - Saksonijos žemės sostinė Dresdenas. Tai buvusi karališkoji rezidencija, tad miestas labai didingas.

Pirmą kartą po miestą vaikštinėjau anksti ryte, kuomet dauguma vietinių gyventojų dar tik pradėjo lipti iš šiltų lovų. Buvo neapsakomai gera vaikštinėti tuščiomis gatvėmis, grožėtis didingais pastatais. Mano mama pažiūrėjus mūsų nuotraukas iš Dresdeno nusprendė, kad mes kaip kokiame fantastiniame filme, vienui vieni išmirusiame mieste.

Sekančią dieną nusprendėm apžiūrėti Giorlicą (vok. Görlitz). Tai miestelis ant Vokietijos - Lenkijos sienos. Pereini per tiltą ir tu jau Lenkijoj. Skirtumas tarp miesto vokiškosios bei lenkiškosios pusių akivaizdus. Nors ir negali sakyt, kad Vokiškoji pusė žiba.  Akiai įpratusiai prie vakarinės Vokietijos vaizdų tai ne pats gražiausias miestas, nors kelis metus iš eilės būtent Giorlicas išrinktas gražiausiu Vokietijos miestu. Atsakymo kodėl būtent šis miestas gražiausias, pasivaikščioję po žymiausias miesto vietas, neatradome.

Visą likusį trumpų atostogų laiką praleidome nuostabiame parke, apie kurį šiek tiek vėliau...

Šiandien Amerikoje senelių šventė. Įdomu kodėl mes lietuviai neturime tokios šventės. Argi nebūtų gera vieną šventinę dieną metuose skirti mūsų močiutėms ir seneliams. Kad Amerika ir dar kelios šalys turi tokią šventę sužinojau tik šią savaitę. Domuką visai dienai buvome palikę pas draugus, kur jis šauniai praleido laiką. Pramogų tądien vaikams buvo iki soties. Domas su šypsena veide pasakojo ką veikė, o labiausiai didžiavosi savo dovanėle seneliams, kurią "mažojoje Amerikoje" darė su kitais vaikučiais.

Niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors megsiu vyrišką megztinį, o pradėjus megzti netgi pabaigsiu. Donatas  iki šiol vis paminėdavo, kad 100 % jam niekada neteks apsirengti mano megzto megztuko. Iki šiol esu jam numezgus vieną vienintelį šaliką, tai buvo maždaug prieš penkis metus. Jei atvirai  mezgu tik tada, kai kasdieninę rutiną išstumia įvairios stresinės situacijos, o dabar jų tikrai netrūksta. Mezgimas  man vienas geriausių būdų nusiraminti, atpalaiduoti mintis.  Paskutinius metus per ramiai gyvenau, turbūt todėl ir virbalai dulkėjo :)

Pradžia: 2010 rugpjūčio 16 d.
Pabaiga: 2010 rugsėjo 8 d.
Siūlai: Rellana Wolltraum (100% vilna)
Virbalai: 4,5 mm
Idėja:  iš BERGERE de France puslapio

Į Simsalabim mokyklėlę grįžti nesitikėjom, prieš prasidedant vasaros atostogoms su visais atsisveikinome. Tačiau mums pasisekė, dėl vaikučių einančių į darželį, nuo šiol mokyklėlėje vyksta ir vakariniai užsiėmimai. Kai Domui pasakiau, kad šiandien eisime į taip jo mylimą grupę, džiaugsmui nebuvo galo. Domas spirgėjo, negalėjo sulaukti kada eisime, o kai išėjome mane ragino eiti greičiau. Įėjus į mokyklėlės pastatą tekinomis nulėkė link lifto, vėliau link savo grupės. Galvojau bus pamiršęs, tačiau atsimena viską, daineles, vaikus, vadovę. 
Šios dienos užsiėmimo tema - saulėgrąžos. Vadovė atnešė vaikams įvairių dydžių saulėgrąžų. Viena jų, maždaug mano ūgio, Domuką šiek tiek išgąsdino. Jis man pradėjo pasakoti, kad tai tikrai ne gėlė, o visas medis, o medis turi būti ne kambaryje, o lauke.
Vėliau vaikučiai žaidė žaidimus susijusius su šia gėle, išmokom keletą naujų linksmų dainelių apie saulėgrąžas. Vaikai vaidino paukštelius lesančius jos sėklytes. Po smagių dainelių vaikučiai dar ir gamino saulėgrąžos žiedą. Idėja labai graži. Ant lapo vaikai priklijavo naminio plastelino rutuliuką į kurį įspaudė saulėgrąžos sėklyčių. Kol vaikai darbavosi mamoms teko iškirpti 12 saulėgrąžos lapelių, kuriuos vėliau kartu su vaikučiais sukaišiojom į plasteliną.