Šiemet kaip niekad daug išsiuntėme kalėdinių sveikinimų. Atvirukų gal tik porą nupirkau, o visus kitus gaminome su Domuku patys. Domas juos gamino dėl savo draugių likusių KL mieste. Svarbiausia buvo į paštą nunešti du atvirukus skirtus būtent joms. Turbūt nėra nei dienos, kad Domas jų nepaminėtų. Siautėdamas, darydamas išdaigas prisimena vieną, o užsiimdamas rimtesniais darbeliais, piešdamas, bandydamas įveikti ką nors dar nebandyto prisimena kitą už save 3,5 metais vyresnę draugę, pabrėžia kad jo draugė tai mielai daro ar moka, tad išmoks ir jis.
Na o atvirukus šiemet darėm labai paprastai. Domas su kempinėlėmis nuspalvino atvirutės dydžio popieriaus lapus, kuriuos vėliau įklijavome į atvirutes su iškirptais eglutės bei žvaigždės ornamentais.

Jau gana seniai norėjau išbandyti dažus skirtus piešti ant medžiagos, tačiau prisiruošiau tik prieš Kalėdas. Pirmasis mūsų bandymas - kalėdiniai maišeliai su mūsų trijų rankų antspaudais.  Piešimas suteikė malonumą visiems mums trims, nedažnai pasitaiko proga piešti kartu. Donatas gali ką nors išpjauti, išdrožti, tačiau prie dažų, piešimo prisiliesti neprisiverčia. Būna Domukas nori kartu su tėveliu eiti piešti, o jis jį visuomet įtikina, kad geriau piešti su mamyte. Nuo šio malonumo išsisukinėja kaip išmanydamas. Tačiau maišelių gamyba buvo patenkintas, nes tereikėjo nudažyti delniukus bei juos prispausti prie medžiagos.

Pagaliau darbelis, kurį darėme visi trys. Darbeliu net sunku tai pavadinti, čia greičiau visas darbas, nes pradėjome daryti prieš savaitę, o pabaigėme tik šiandien. Tiesa, ir neplanuotai. Domo kantrybė baigėsi belaukiant kada turės pingvinukus. Šiandien net ašarėlę išspsaudė, tad kad nereiktų ilgiau ašaroti prisėdome pabaigti pašėlusių mažųjų pingviniukų.
Prieš savaitę Donatas su Domu iš putplasčio likučių, kurių po persikraustymo pas mus rūsyje tikrai netrūksta, suklijavo kalną. Putplastis Domui pasirodė labai keistas, susidūrė su juo pirmą kartą, neaišku buvo kodėl trupa, kodėl visi sulaužyti gabaliukai skirtingos formos, ilgai mastydavo kurią gabalėlio pusę tepti klijais, o kuri bus geroji pusė.
Pingvinukų kūnelius darėme iš mūsų mylimų vazonėlių, o galvytes iš putplasčio kamuoliukų. Domas visa tai nudažė juodai.

Sekantį rytą aš nupiešiau pingvinams pilvus bei veidukus, o po to jie liko savaitei tūnoti mūsų darbo kambarėlyje. Jei ne Domo prašymai ir ašaros kažin ar būtume juos pabaigę.
Šiandien iš spalvoto kartono iškirpau jiems kojytes, sparniukus, bei apskritimus vazonėlių apačioms užklijuoti.

Tuo tarpu Domukas mūsų lobynuose ieškojo medinių pagaliukų slidėms, bei mažų vatos kamuoliukų sniego gniūžtėms. Beieškodamas atrado dar ir nuo pernai likusias medines rogutes, ant kurių tuoj pat pasodino vieną pingviną. Ką gi beliko uždėti pingvinams kepures bei leisti džiaugtis žiemos malonumais ant balto sniegu pasipuošusio kalno.

Per pastarąsias dvi dienas pajutau tą tikrąją Kalėdų nuotaiką,  kai žmonės vieni kitiems šypsosi, netikėtai vienas kitą apkabina, kai mieste žėri neapsakomo grožio eglutės, kvepia meduoliais bei karštu vynu, kai pašto dėžutė užverčiama kalėdiniais sveikinimais, kai kaimynas tave šiltai apkabina lyg būtum pažįstamas nuo neatmenamų laikų, kai kalėdines dovanas gauni nuo žmogaus, kurį sutikai pirmą kartą ir spėjai vos pasisveikinti,  kai vaikiškas juokas užburia, priverčia juoktis ne tik tave, bet ir aplinkinius, kai 80-ies metų sulaukusi močiutė prisiminus vaikystę virsta į sniegą "piešti" angelo, kai rogutės čiuožiančios per sniegą veža ne tik patenkintus vaikus, bet ir dovanėles tiems, kuriems labiausiai jų reikia. Visa tai ko šiemet Kalėdų metui vis dar trūko atkeliavo pas mus vos per pora vakarų.  Kalėdų stebuklo šiemet nebelaukiau, tačiau jis atkeliavo kartu su gera nuotaika, pačiais šilčiausiais jausmais bei maišu nelauktų dovanų.

Pati nesu mėgėja siuntinėti siuntinių, išrinkti tinkamą dovaną reikalauja tiek pastangų ir energijos, kartais galiu kelis mėnesius užtrukti ir vis tiek nerasti būtent tam žmogui tinkamos dovanos. Sunkiausia būna per Kalėdas, nes tai didysis dovanų metas. Pirmaisiais gyvenimo metais Vokietijoje dar siunčiau dovanėles į Lietuvą, bet po mažu tai išgyvendinau. Tačiau dabar kai su Domuku galime patys sukurti kažką gražaus ir mielo vėl prieš Kalėdas keliaujame į paštą. Šiemet tai suteikė kaip niekad daug džiaugsmo, kartu su Domu darėme darbelius seneliams, jis vis kartojo jog seneliai džiaugsis, kad jam pasakys ačiū ir daug daug šypsosis. Pirmoji dovanėlė, kurią darėme buvo žiemiški rėmeliai nuotraukėlėms. Iš fanieros išpjovėme senių besmegenių kūnelius bei galvas, kurias Domas nudažė baltai.

Besmegeniams kepures, pirštines, akis, nosis bei žandukus iškirpau iš mūsų pamėgto guminio popieriaus. Domukas labai susikaupęs stengėsi juos suklijuoti. Kai viskas išdžiuvo įklijavome nuotraukėles. Visi keturi mūsų pagaminti rėmeliai - seniai besmegeniai iškeliavo į Lietuvą.

Niekaip negaliu patikėti, kad Kalėdos jau visai visai čia pat. Šiemet  nespėjome pakankamai pasimėgauti prieškalėdiniu laikotarpiu.  Domui labiausiai trūko susitikimų su vaikais, kalėdinių dainelių ir šokių drauge su jais. Būtent tai mane po persikraustymo labiausiai ir slegia, kasdien matau kaip Domui reikia bendravimo, draugų. Nėra nei dienos jog jis neprisimintų grupių, kurias lankėme, vaikų su kuriais žaidė. O kai kasdien po keletą kartų pribėgęs prašo manęs eiti ieškoti jam kitų draugų, apima begalinis liūdesys. Galvojau gal kaimynystėje bus bent keletas jo amžiaus vaikų, bet čia net ir labai labai norėdamas neatrasi nė vieno vaiko. Apsigyvenome gražiame, labai ramiame miestelio rajonėlyje, kur gyvena vien vyresni žmonės.  Jei negalvočiau apie Domą, būtų galima sakyt tai ideali vieta gyventi, netoliese pušynas, aplink draugiški vyresnio amžiaus veidai visuomet nusiteikę padėti, prieš Kalėdas mūsų gatvės gyventojų suėjimas, drauge pasimėgavimas karštu vynu, paplepėjimas. Šilta, gera, malonu...
Na o kad Domui nebūtų liūdna stengiamės prigalvoti jam kuo daugiau veiklos. Paskutiniu metu jo mėgstamiausias laiko leidimo būdas kieme žaisti su sniegu, važinėtis rogutėmis, o namuose daryti darbelius. Būna sakau, jog nežinau ką galėtume padaryti, o jis paėmęs mane už rankos tempia prie kompiuterio ir liepia surasti ką daryti. Žino ir jis jog internetas tai neaprėpiamas informacijos lobynas. Paskutiniu metu tiek piešiame, lipdome, karpome kad visko aprašyti tiesiog nebespėju.
Mylimiausias šios savaitės Domo darbelis sniego seniai besmegeniai, kuriuos darėme iš medinių pagaliukų.

Pirmiausia Domas juos nudažė baltai, nupiešė akytes, užklijavo nosytes bei sagutes.

Kai ištraukiau medžiagos atraižėles besmegenių šalikams nesitikėjau, jog Domas norės pats juos iškirpti, man atrodė jog jis dar to nesugebės. Tačiau klydau, Domas medžiagą karpė kuo puikiausiai, labai savimi didžiavosi kai visiems trims besmegeniams iškirpo šalikėlius, man beliko juos tik seniams užrišti. Galbūt todėl jog pats įdėjo tiek daug darbo juos labai pamilo. Žaidžia su jais, nešiojasi kartu, seka pasakas apie juos.

Prieš keletą savaičių  atradau nuostabią TV laidą vaikams, kurią rodo kasdien. Laida skirta vaikų darbeliams. Kasdien laidoje skirtoje ikimokyklinio amžiaus vaikams parodo kaip  ką nors naujo ir įdomaus pasigaminti. Vakar netikėtai šią laidą pavyko pamatyti per internetą (televizorius vis dar pas mus nieko nerodo). Vakar dienos darbelis buvo prieskoniniai bei valgomi džiovintų vaisių žaisliukai eglutei. Domas bežiūrėdamas pradėjo šūkauti, kad ir jis nori tokius žaisliukus daryti.  Valgomi man pasirodė patrauklesni tad darėme juos. Pasigaminome valgomų klijų iš cukraus pudros bei citrinos sulčių. Klijus Domukas tepė ant meduoliams skirtų paplotėlių, valgomo šniūro namuose neturėjome, tad panaudojome paprastą siūlą, tai vienitelė nevalgoma žaisliukų dalis. Ant paplotėlių Domas klijavo įvairius džiovintus vaisius, kurių visiškai nemėgdavo, o po žaisliukų gamybos kerta be perstojo. Tiesa, ant eglutės nukeliavo taip pat nevisi pagaminti žaisliukai, keletas vos spėjus klijams sukietėti atsidūrė Domuko pilvelyje.

Dar pernai pirkau keletą kalėdinių darbelių žurnalų, tačiau lig šiandien dar nebuvome bandę nė vieno juose aprašyto darbelio padaryti.  Bevartant atrinkau keletą darbelių, kurie tiktų Domui bei leidau išsirinkti norimą daryti. Jo pageidavimu darėme eglutę. Kuo toliau tuo mažiau man darbo paprastuose darbeliuose atitenka, šįkart man tereikėjo sulaužyti pagaliukus, kuriuos Domas žiūrėdamas į žurnalą nudažė, vėliau susirado klijus norėdamas pats vienas suklijuoti. Paskutiniu metu Domukas nori būti labai jau savarankiškas, atsisako bet kokios pagalbos, ir tik kai po kelių bandymų pačiam nesigauna sutinka, kad padėtume mes. Būna net į savo kambarį nenori įsileisti. Vakar kai savo kambaryje užsidarė duris su Donatu pabandėme įeiti, o jis mus stengėsi išvaryti pareikšdamas, kad Domukas turi savo kambarį, o tėveliai savo. 

Domas rašyti Kalėdų seneliui laišką spirgėjo jau seniai.  Tačiau tik šiandien skyrėme jam laiko. Ką nori gauti dovanų taip pat nusprendė senokai, noras tvirtas ir nekintantis. Kas be paklaustų atrėžia net nesusimastęs jog nori krokodilo bei oranžinio pieštuko. Nekartą jau stvėrė flomasterį ir ant bet kokio šalia buvusio popieiraus gabalėlio puldavo rašyti savo norus. Tačiau aš Domą bandžiau įtikinti, kad laiškas seneliui turi būti labai gražus. Tad šiandien kai galų gale Domui paprašius eiti rašyti laišką sutikau, jis labai susikaupęs stengėsi.  Pirmiausia labai ilgai rinkosi ant kokio popieriaus lapo rašys laišką, paprastas baltas jam pasirodė netinkamas. Išvartė visas mano popieriaus atsargas, kol galų gale išsirinko baltą struktūrinį lapą su išspaustomis žvaigždutėmis. Nupiešti krokodilą ir pieštuką teko man padėti. Iškirpau formas, kurias užklijavau ant lapo o jis nudažė, visą kitą klijavo pats, paaiškindamas kad laiškas Domuko, o ne mamytės.

Vakare Domo pirmąjį laišką Kalėdų seneliui nešėme į paštą. Sakiau kad nuneš tėvelis kitą rytą prieš darbą vienas, bet Domas nesutiko, būtinai norėjo laišką pašte atiduoti pats, tad adresą užrašiau mūsų namų, turbūt jau rytoj laiškas grįš pas mus, kurį būtinai išsaugosiu, vis tik jis pirmasis.