Sunku patikėti, kad jau prasidėjo pirmasis pavasario mėnuo. Laikas bėga taip gretai. Nežinau ar čia tik aš tokia, kuri nieko nespėja, ar ir kitiems laiko trūkumas. Galybės neįgyvendintų idėjų, neperskaitytų knygų. Ech, kad kas tą laiką imtų ir pristabdytų. Na, bet aš ne apie tai, o apie prasidėjusį pavasarį bei pavasarinius darbelius. Šiandien pirmosios pavasario dienos proga vaikučiai Simsalabim mokyklėlėje darė tulpes.  Pirmiausia geltonus žiedelius dažė dažais. Domui vis dar nesuprantama, kodėl mokyklėlėje reikia piešti pirštukais. Jam vis norisi  teptuko, ar bent jau kokių kempinyčių. Nelabai jis tokiu dažymu sužavėtas, nebent nori padaryti rankytės antspaudukus. Jais,  turbūt jei galėtų, visas namų sienas išmargintų. Vėliau, nudžiūvus dažams klijavom kotą bei lapukus.

Kaip visada savo darbu Domas labai didžiavosi. Namo grįžęs susirado internetinę kamerą, įjungė ją į kompiuterį (taip, taip mėgstamą techniką į USB jungtis išmoko sujungti jau gana seniai), ir tuomet skambinom tėčiui, kad Domas galėtų parodyti savo naujus darbelius. Vėliau kai per Skype kalbėjau su sese, taip pat atnešė parodyti savo gėlytes. Labai jau didelis pagyrūnas, tas mūsų Domukas :)

Praeitą penktadienį DRK grupėje vaikai turėjo galimybę lipdyti iš tikro molio. Ilgai tarėmės su Domu ką lipdysime, kol galų gale Domas nusprendė, kad nori ežiukų.  Su didžiuliu entuziazmu Domas kaišiojo ežiukams spygliukus. Kai ežiukas turėjo pakankamai spyglių, Domas pasigedo ežio akučių. Pamatęs pupeles labai nudžiugo, pats be jokios pagalbos įstatė akutes.  Man ežiukų net namo neleido nešti, nei į vežimą įdėti, visą kelią nešė pats. Dabar ežiukai stovi virtuvėj ant lentynos, tačiau kasdien tenka juos nukelti, ir tada Domas giriasi giriasi, kad jis juos pats padarė.