Šeštadienį visiškai neturėjau noro būti namuose, oras pagerėjo, tad be galo traukė gamta.  Norėjosi nuvykti ten, kur labai seniai buvau.  Kernavė tam labai tiko, nes joje nebuvau buvus jau daugiau nei devynis metus.  Myliu Lietuvą, jos gamtą, istorines vietas, buvo metas kai po ją labai daug keliavome, norėjosi pažinti savo kraštą. O dabar noriu visa tai parodyti Domui, norisi kad jis pažintų tėvų gimtinę, Lietuvos grožį.  Kai grįžtame į Lietuvą dažniausiai laiką praleidžiame su giminėmis, draugais, tačiau man norisi daugiau: pamatyti, pažinti, pakeliauti.  Vis planuojame atostogas trise Lietuvoje,  tačiau tai  sudėtinga, nes žinome, jog didžiąją laiko dalį tektų praleisti su seniai matytais žmonėmis ir pačioms atostogoms laiko nelabai teliktų. Jei galėtum atvykti mėnesiui, gal ir galima būtų viską suderinti, tačiau tam galimybių nėra.

Į Kernavę išvykome artėjant Domo pietų miegeliui, norėjosi,  kad jis važiuojant numigtų. Kelyje mus užklupo lietus, bijojom, jog nuvykus netektų nė neišlipus iš mašinos važiuoti atgal.  Džiaugiuosi, kad lietutis pasitraukė kaip tik tada, kai mes pasiekėme Kernavės miestelį. Na o pats pasivaikščiojimas po Kernavę buvo  labai smagus, žmonių buvo nedaug, pamenu kai prieš daug metų ten lankiausi, žmonių buvo it skruzdėliukų. Šįkart ten dvelkė tokia ramybe, Domas lakstė kur panorėjęs, lipo laiptais į aukščiausią Lizdeikos piliakalnį. Pats be jokios pagalbos įveikė visus laiptukus iki viršaus. Žemyn lipti buvo kiek baisoka, bet dalį laiptų vis tiek įveikė pats.

Važiuojant atgal  akį patraukė išpuošta sodyba prie kurios ir sustojome. Kaip vėliau paaiškėjo tai menininko H. Orakausko namai su jaukiu, jo dirbiniais išpuoštu kiemeliu, bei meno dirbinių galerija.   Tik atvykus mus pasitiko menininko žmona, papasakojo ką galime čia pamatyti.  Įmetus į  metalinę skrybėlę simbolinį vieną litą mums buvo leista pasivaikščioti po kiemelį, kuriame išvydome patranką.  Mums ją apžiūrinėjant pasirodė ir pats menininkas, kuris mums skyrė be galo daug laiko. Tai nuostabus, šiltas žmogus. Sunku suvokti, kad garsus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žmogus galėtų tiek daug laiko skirti paprastiems lankytojams.  Pradžioj leido mums pašaudyti iš patrankos, Domui šis žaidimas labai patiko, rinko iššautus sviedinukus, kišo atgal į patranką, tad mums buvo leista šauti dar ir dar ir dar.

Po vidinį sodybos kiemelį H. Orakauskas taip pat vaikščiojo su mumis kartu, papasakojo  apie daugelį ten esančių savo darbų. Mums labai patiko metalinis lietsargis, kuris vakarop naudojamas kaip lempa.

Na o galerijoje su mama išsižioję klausėmės  pasakojimų apie ten esančius kūrinius. Kiekvieno gimimo istorija, prasmė, kiekviena giliai apmąstyta detalė reiškia tiek daug.  Menininkas papasakojo mums ir apie tai, ką ruošiasi gaminti ateityje. Vienas labai įdomus, būsimas darbas – medis. Na, ne paprastas medis, o penkių metrų aukščio, metalinis, medis, kuris tarnaus kaip lėlių teatras.