Ilgai negalėjau apsispręsti sekmadienį praleisti  šventėje „Čia visa Lietuva“ ar važiuoti pasivaikščioti į Druskininkus. Galų gale nusprendėm, kad Druskininkai mums labiau tinkami. Domą suvaldyti minioje žmonių dažnai būna sunkoka, o ir pietų lauke neužmiega  aplink matydamas daug žmonių.  

Oras nuo pat ryto buvo puikus,  būtent šį sekmadienį į Lietuvą atkeliavo vasara, turbūt pirma diena kai buvo galima vaikščioti plonai apsirengus, nebereikėjo nei striukių, nei megztinių, pakako plonų trumpom rankovėm maikučių.  Kelias į Druskininkus buvo tuščias, Domas skaičiavo pakelėse besiganančias karves bei  arklius. Iš knygučių gerai pažįstamas žalmarges pagaliau pamatė ir gyvai.  Regione, kur mes gyvenam, tokias išvysti beveik neįmanoma.  „Pas mus“ ganosi tik rudos karvutės.

Tik atvažiavus į Druskininkus Domas užmigo.  Kol Domukas miegojo mes pasivaikščiojome pušynėlyje esančiame šalia ežeriuko. Ech, kaip buvau pasiilgus nuostabaus pušynų kvapo, pušų magiško lingavimo vėjyje na dar galėčiau pridurti, kad ilgiuosi ir jūros ošimo, kurio šįkart grįžus į Lietuva taip ir neišgirdau.

Kai Domas pabudo aplankėme Druskininkų „Girios aidą“.  Ten dvelkia tokia ramybe.  Kai lankiausi ten prieš maždaug 10 metų man rodėsi medžio drožybos darbų buvo daugiau, nors gal tada kai buvau daug mažiau keliavus ir mačius atrodė kitaip. Kaip bebūtų mums muziejaus miškelyje labai patiko. Domas ten atrado tiek žaidimų, supynių, žinoma šiuo metu mėgstamiausias užsiėmimas gamtoje vaikščioti keturiomis.  Ropojimas šiuo metu rodos jam teikia daug daugiau džiaugsmo nei tada ,kai tik išmoko ropojimo meno.  

Na ir galiausiai vykome į Česnulių sodybą. Būtent ten labiausiai ir norėjau apsilankyti. Buvau mačius keletą nuotraukų, kurios man labai patiko. Sodyba ant Ratnyčėlės upės kranto tikrai labai patraukli, ypač mėgstantiems meną ir  grožį.

Tik įėjus į kiemą matosi paties šeimininko suręstas vėjo malūnas.  Bent jau Domui tai pats patraukliausias eksponatas šioje sodyboje.

Už malūno akmeninė siena, kurios nišose sudėlioti  Lietuvos menininkų drožinėti  rūpintojėliai.

Buvo vienas eksponatas, kuris išgąsdino ne tik Domą, bet ir jo močiutę. Netikėtai priėjus prie medinio slibino jis ima mirksėti raudonomis akimis ir leisti piktus garsus. Vėliau kai norėjau prie jo nusifotografuoti, Domas mane saugojo ir neleido prie jo nė per žingsnį artintis. O grįžęs namo žiūrėdamas slibino nuotraukas vis kartojo „čia ne“.

Diena tikrai buvo puiki, pilna gražių įspūdžių, įsimintinų akimirkų bei saulės spindulių.