Sekmadienio ryte išvykome į kaimelį Silz (50 km nuo namų), kuriame yra gan nemažas laukinių gyvūnų parkas. Parkas įkurtas miške, tarp dviejų kalvų, tad jame galima mėgautis ne tik laisvai lakstančiais gyvūnais, bet ir nuostabia gamta.

Tik įėjus pro parko vartus mus pasitiko ožiukai. Smagiausia atrakcija vaikams - juos maitinti. Domas didesnių maitinti nebedrįsta. Seniau pats maitindavo ir stirnas, ir elnius, o paskutiniu metu didesnių gyvūnų prisibijo. Maistą iš dėžutės išima ir prašo, kad gyvūnėliams būtinai paduotume mes.

Kiek giliau miške dideli plotai atitverti vilkams. Vietos jie turi labai daug, tad norint juos pamatyti tenka šiek tiek palaukti. Gyvus vilkus Domas matė pirmą kartą, sunkiausia buvo suprasti kodėl kitus gyvūnėlius galima maitinti, o vilkų bei lapių ne.

Parką apeiti mums prireikė beveik visos dienos, Domas visur ėjo pats, vežimėlyje sutiko pasėdėti tik tuomet, kai priešaky pamatė didelį kalną, kurio savo kojelėmis būtų niekaip neįveikęs. O ant to aukšto kalno laisvai laksto šimtai stirnų. Jas bemaitinant Domas sugalvojo, kad būtinai nori bent kiek maisto nunešti briedžiui. Jei tik prie mūsų artėdavo stirna jis iškart šaukdavo "čia ne", ir slėpdamas turimą maistą sakydavo "blėblė" (briedis).  Na po maždaug 20 minučių ėjimo atradome ir briedžius, bet jie ką tik buvo pamaitinti, tad prie žmonių nesiartino. Domas sėdėjo ant suoliuko, stebėjo juos kol galų gale nusprendė, kad jo nešamas maistas bus arkliukui.  Bet ir arkliukui jo nenunešė, atidavė meiliam mažam ožiukui.

Prie išėjimo iš parko yra tokia viena aptverta vieta, į kurią galima įeiti tik vaikams, suaugusieji ten neįleidžiami. Na ir nuėjo ten Domas, oi gerai jautėsi, lakstė, dūko, susidraugavo su vienu berniuku, akytės ten būnant tiesiog žibėjo, pajuto vaikas laisvę nuo tėvų. Gera būti ten, kur niekas tau  nieko nenurodinėja...