Šis pirmadienis Vokietijoje buvo nedarbo diena. Oras fantastiškas, tad namie sėdėti būtų buvęs pats didžiausias "nusikaltimas". Ryte, vos pabudus, Domas pradėjo kalbėti apie važiavimą "mėmė auto vūū". O kai pasakėme, kad važiuosime prie upės po namus lakstė laimingas kartodamas "upė". Mes dar nespėjome išlipti iš lovos, o Domas jau buvo net kuprinę ant pečių užsidėjęs.
Tačiau kol mes susiruošėme Domo entuziazmas prapuolė. Jis mums pradėjo aiškinti, kad važiuos tik tėtis ir mamytė, o Domukas liks namuose.  Bet po gerų 15 min vėl persigalvojo ir mes visi trys išvažiavome į Rüdesheim miestelį, esantį apie 80 km nuo mūsų namų. Norint pasiekti šį miestelį reikia persikelti keltu Reino upe. Tai buvo pirmoji šios dienos atrakcija. Pirmas kartas laive Domą sužavėjo. Dairėsi, stebėjo, mojavo pro šalį praplaukiančiam kitam keltui.

Pats Rüdesheim miestelis labai gražus, savitas, apsuptas nuostabios gamtos. 2002 metais jis įtrauktas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Jame ruošėmės apsilankyti nuo pat atvykimo į Vokietiją, tačiau išsiruošėme tik dabar.

Antroji šauni, palikusi įspūdi ne tik Domui,  atrakcija - kėlimasis keltuku į kalną, nuo kurio atsiveria nuostabi apylinkių panorama.

Ant pačio kalno stovi paminklas Vokietijos vienybei pritraukiantis žmones ne tik iš Vokietijos, bet ir viso pasaulio. Mums pasirodė, kad šioje vietoje lankosi itin daug japonų. Gal todėl kavinėse, vyno rūsiuose tiek daug japoniškų užrašų.

Pabuvoję ant kalno keltuku nusileidome žemyn prie Reino, o besikeldami keltu per upę pastebėjome gražų parkelį, kuriame praleidome likusią dienos dalį. Domas su kitais vaikais turškėsi fontane. Taigi vasaros sezonas pas mus jau pilnai atidarytas.