Ir vėl ilgas savaitgalis, šįkart prasidėjęs ketvirtadienio vakarą, o pasibaigęs tik pirmadienį sutemus.
Šįkart patraukėme į patį ryčiausią Vokietijos tašką.  Kelionė tolima, tačiau visiškai nesunki. Domas, tiek važiuojant pirmyn tiek atgal, visiškai nesipriešino sėdėjimui mašinoj. Matyt jau apsiprato, kelionės jo nebevargina. Na jei tik sėdėtume ir nieko neveiktume gal ir apimtų nuobodulys, tačiau mums veiklos netrūksta. Važiuojant žaidžiam įvairius žaidimus. Būtent kelionėms esu įsigijusi nuostabią knygą su begale trumpų eiliuotų žaidimų. Domas juos labai mėgsta, vis prašo žaisti dar ir dar ir dar. 
Pirmoji vieta kurią šį savaitgalį aplankėme - Saksonijos žemės sostinė Dresdenas. Tai buvusi karališkoji rezidencija, tad miestas labai didingas.

Pirmą kartą po miestą vaikštinėjau anksti ryte, kuomet dauguma vietinių gyventojų dar tik pradėjo lipti iš šiltų lovų. Buvo neapsakomai gera vaikštinėti tuščiomis gatvėmis, grožėtis didingais pastatais. Mano mama pažiūrėjus mūsų nuotraukas iš Dresdeno nusprendė, kad mes kaip kokiame fantastiniame filme, vienui vieni išmirusiame mieste.

Sekančią dieną nusprendėm apžiūrėti Giorlicą (vok. Görlitz). Tai miestelis ant Vokietijos - Lenkijos sienos. Pereini per tiltą ir tu jau Lenkijoj. Skirtumas tarp miesto vokiškosios bei lenkiškosios pusių akivaizdus. Nors ir negali sakyt, kad Vokiškoji pusė žiba.  Akiai įpratusiai prie vakarinės Vokietijos vaizdų tai ne pats gražiausias miestas, nors kelis metus iš eilės būtent Giorlicas išrinktas gražiausiu Vokietijos miestu. Atsakymo kodėl būtent šis miestas gražiausias, pasivaikščioję po žymiausias miesto vietas, neatradome.

Visą likusį trumpų atostogų laiką praleidome nuostabiame parke, apie kurį šiek tiek vėliau...