Mieste, su kuriuo jau atsisveikinome, šalia namų turėjome parką. Nieko jame per daug ypatingo, keletas sūpynių vaikams, didelė tvarkinga pieva, tvenkinukas, kurį šiais metais papildė pilkoji gervė, juodųjų gulbių pora, bei sausio mėnesį kelios dienos po Naujųjų metų apsigyveno trys baltos antys.  Jos kažkokios keistos, atrodo lyg taip pat kaip paprastosios, tačiau krante vaikšto galvas iškėlusios it žąsys. Jas šiais metai mylėjau labiausiai, kai tik nunešdavome duonos, joms tekdavo daugiausiai. 
Oi, apie šį parką galėčiau pasakot valandų valandas, nes jame su Domuku patyrėme be galo daug gražių įsimintinų akimirkų. Būtent šiame parke Domukas pradėjo vaikščioti, išmoko važiuoti dviratuku, pamatė pirmąjį sniegą, rūpinosi antytėmis lyg jos būtų buvę mūsų augintinės, primindavo išeinant iš namų jog turiu būtinai paimti duonytės.
Dar sausį nusprendžiau, kad jau taip dažnai būname šiame parke, reikia jame įamžinti keturis metų laikus. Plano iki galo neįgyvendinau, užfiksavau tik tris metų laikus, vasarą vis pamiršdavau foto aparatą į tašę įsidėti, gaila, juolab kai žinai jog daugiau ten turbūt nebesugrįši.

Žiema

 

Pavasaris

 

Ruduo

Žymės: nuotraukos, metų laikai
Permalink
Trackback nuoroda