Pagaliau kraustymasis/įsirenginėjimas į pabaigą. Pats laikas, nes jau taip norisi apie šventes pagalvoti. Kaip tik šiandien (įrašą rašiau ketvirtadienį) sulaukėme ir pirmojo sniego. Gyvenimo name privalumas - rytinė sniego kasimo mankšta, ne tik savame kieme, bet ir tau priklausančioje šaligatvio dalyje.  Domas iš pat ryto panoro bėgti į lauką senio besmegenio statyt, sunkiai sekėsi man jį įtikinti, kad lauke per šalta ir senio pastatyti neišeis.  O mane dar  paskutines dvi dienas apėmė toks tinginys, kad net į lauką neprisiverčiu išeiti, galėčiau tai turbūt kokią parą gulėčiau lovoje ir spoksočiau į televizorių, kuris deja dar nieko nerodo, jo susitvarkyti dar nespėjome, o ir per tokius šalčius bei vėjus nelabai kyla noras lauke satelitinę lėkštę statyti...

Nors jau trečia savaitė kaip čia gyvename, miestelio pamatyti dar nei kiek nespėjome, tik su ligonine susipažinom. Nelabai malonu su nauja gyvenamąja vieta pažintį pradėti nuo ligoninės, bet taip jau atsitiko, kad Domukas nukrito nuo laiptų, susitrenkė galvytę, užkilo jam spaudimas, tad keletą dienų teko praleisti ligoninėje.

Na dar vieną vietą spėjau pamėgti, tiesa ne šiame miestukyje, o netoliese esančiame mieste. Niekad nebuvau labai didelė Ikea gerbėja, ten man labiausiai patikdavo įvairūs niekučiai virtuvei bei piešimo popieriaus rulonai. Tačiau per paskutines savaites tai tapo lankomiausia, mylimiausia vieta ne tik man, bet ir Domui. Domui Ikea tai vos ne pramogų parkas,  jaučiasi ten super gerai, kaskart atranda vis naujos veiklos. Po vakar n-tojo karto apsipirkimo Ikea parduotuvėje  Domuko naujasis kambarys tapo tikru Ikea kambariu. Tik vienas mažutis niekutis tai laikrodžio mechanizmas su rodyklėmis ne iš ten, o iš Domo senojo laikrodžio kabėjusio anuose namuose.  Tiesa su laikrodžiu labiausiai vargau, tinkamo pirkti neradau, todėl nusprendžiau pasidaryti pati. Namuose bandžiau rasti ką nors apvalaus tinkamo laikrodžiui.  Pirma mintis buvo padaryti iš apvalaus dažų kibiro dangčio, tačiau jis po dviejų dienų "žaidimo" pasirodė tam netinkamas, nes pagamintas iš kažkokios keistos plastmasės, kurios nei vieni dažai normaliai nedengė. Teko iš naujo galvoti. Užėjus į Domuko kambarį užkliuvo man jo naujoji žalia Ikea kėdutė, juk ji apvali. Pavarčius ją nusprendžiau, kad iš jos gautųsi puikus laikrodis, juolab, kad tokią pačią tik geltoną galima nusipirkti, taigi net dažyt nereiktų. Vakare, Donatui grįžus po darbo namo, iškart važiavome pirkti geltonosios kėdutės, grįžę išgręžėme skylę laikrodžio mechanizmui įdėti. Suklijavome skaičiukus, kurie padaryti iš taip lietuviškai vadinamo "guminio popieriaus". Ką gi tai buvo paskutinis daiktas, kurio vis dar trūko naujajame Domo kambaryje.

l