Porą savaičių "atostogavau". Na tas tariamas atostogavimas tik dar labiau išvargino. Buvau nusprendus prasidėjus mokinukų atostogoms mokyklose, darželiuose, įvairiose mokyklėlėse ir panašiai bent porą savaičių daugiau laiko skirti sau. Šiam mano sprendimui nuo pat pirmos minutės Domas įnirtingai priešinosi. Darbelių nedarymas, per mažai laiko skirto piešimui, žaidimams su mama jam pasirodė nepakeliamas. Namuose be graudulingo "Domo mamyte komm" beveik nieko kito nesigirdėjo. Domas vis dar vienas pažaisti nesugeba nei penkių minučių. Tad iš esmės to tikro laiko sau buvo tik tuomet kai Domas miegojo. Tiesa, miegojo tas dvi savaites jis itin mažai, nes tiek lauke, tiek kambaryje buvo nežmoniškai karšta. Naktį kambaryje geriausiu atveju atvėsdavo iki 29°C nors langai visuose kambariuose buvo atviri. Dažnai prieš 6 ryto jau tekdavo kartu su Domuku stumdyti mašinėles. Didžiausias šių savaičių pliusas tas, kad buvo galima iki valios pliuškiantis lauko baseinuose.

Džiaugiuosi, kad šiandien pagaliau atvėso, nors daugelis to vėsiu gaiviu oru nepavadintų, nes termometras lauke rodo  29,4 °C. Na o mums po beprotiškai karštų dienų tai tikra atgaiva. Iš pat ryto iš spintos traukėme dažų dėžę ir puolėme piešti. Domo pageidavimas buvo piešti žuvytes. Pirmasis mudviejų piešinys buvo žuvytės iš delniukų antspaudų.



Vėliau Domas piešė kojytėmis. Trepsėjo, šokinėjo ant lapo patenkintas. Šis pešimo būdas gal būtų ir man smagus, jei nereiktų stebėti kiekvieno žingsnio, stengiantis išvengti spalvotų grindų. Teks keliauti pirkti neperšlampamą staltiesę, tuomet galėsime kurti įvairius paveikslus kojyčių pagalba.


Tuo mūsų piešimai nesibaigė. Po to kai nusiprausėme, Domas atnešė dar ir flomasterių dėžę. Manęs prašė piešti daug daug žuvyčių. Aš piešiau kūnelius, o jis akytes bei vandens burbuliukus.