Šeštadienį apsilankėme netoliese (35 km nuo namų) esančiame ūdrų centre. Šį centrą ruošėmės aplankyti tuomet, kai atšils orai, bet neišlaukėm. Vakar taip gražiai švietė saulutė kad iš pačio ryto išvažiavome pasižiūrėti ūdrų.  Pataikėme atvažiuoti pačiu geriausiu metu, kaip tik mums įėjus į parką prasidėjo gyvūnų maitinimas. Centro darbuotojas ne tik maitino gyvūnėlius, bet ir apie kiekvieną rūšį nemažai papasakojo. Parke tikėjausi pamatyti aptvertus plotus su galybe juose lakstančių ūdrų, tačiau pasirodo kiekviename aptvertame plote gyvena vienas arba du gyvūnėliai. Ūdros, kaip ir kiti kiaunių šeimos atstovai, gyvena po vieną, nepakenčia draugijos, o būdamos kartu kariauja. Todėl, parke lankantis žiemos metu, vienintelis būdas pamatyti visus ten esančius gyvūnėlius - apsilankyti  maitinimo metu.

Mums šiame centre labiausiai patiko šermuonėliai, kurių kailis šiuo metu baltas it sniegas, bei miškinės kiaunės, kurios būdamos tokios pat mažos ir žavios kaip voverytės, jas mielai medžioja.

Vieninteliame Europoje ūdrų centre praleidome tris įsimintinas valandas. Labiausiai gyvūnais susižavėjo Domas. Pradžioj visus vadino ūdromis, vėliau visi ten esantys gyviai virto pelytėmis, o išeinant iš parko nusprendė, kad matė daug žiurkėnų ir norėtų pamatyti jų dar daugiau. Manau vasarą ten sugrįšime ir vėl, šįkart nespėjome apeiti šalia esančio ežeriuko, pamatyti  vienuolyno, o Domas nespėjo pažaisti vaikų žaidimų aikštelėse, kurios projektuotos  menininko,  įkūrusio nepaprastą Einsiedel kultūros salą, kuriame lankėmės praeitų metų rudenį.