Šiemet šventinės dienos mums prasidėjo Didįjį Ketvirtadienį, kuomet vos prabudę išskubėjome į Berlyno oro uostą pasitikti močiutės. Iki paskutinės minutės nerimavau ar mamai pavyks sėkmingai atskristi. Lėktuvo bilietus pirkome prieš keletą mėnesių, labiausiai džiaugėmės jog mama atskris į visiškai netoliese esantį oro uostą. Tačiau po kelių savaičių prasidėjo skrydžių naikinimai, keitimai, oro linijų sistemos lūžimai, nesibaigiantys susirašinėjimai su oro linijų darbuotojais. Po tiek rūpesčių ir nuotaikos gadinimų buvo sunku patikėti, kad mama pasieks Vokietiją, tačiau pasiekė gana sklandžiai. Skrydžio dieną iškilo tik vienintelė problema, oro uoste registravimosi metu darbuotoja nesugebėjo atspausdinti bilieto, jai "tobula" oro linijų sistema neveikė taip pat kaip ir prieš tai mums.

Berlyne mama buvo dar prieš pietus, tad likusią dienos dalį praleidome Vokietijos sostinės centre. Pasitaikė gera proga prisiminti tai ką matėme maždaug prieš šešerius metus. Pirmiausia pasukome link "Checkpoint Charlie " - sienos tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų perėjimo punkto.  Čia vis dar kabo iškaba "Jūs paliekate amerikiečių sektorių". Tai bene geriausias priminimas apie kažkada netoliese buvusį gelžbetonio monstrą, ne vienam sugriovusį gyvenimą. Kiek žmonių neteko darbo vien todėl, kad darbovietės liko vakaruose, kiek žmonių buvo atskirti nuo giminių, gyvenusių rytinėje dalyje. Statistika to suskaičiuoti negali. Bet taip buvo.

Kiek vėliau pasukome link Potsdamo aikštės - moderniosios miesto dalies. Domas labiausiai susidomėjo žirafa, esančia prie "Legoland" pažinimo centro. Žirafos šiuo metu labiausiai jį dominantis gyvūnas, todėl nenuostabu, kad ir prie šios žirafos jis nuskubėjo pirmasis.  Pasak "Legoland" centro darbuotojų, būtent šios žirafos uodega yra pati vagiamiausia, į nė vieną kitą žaislą dar nebuvo tiek kėsinamasi kiek į žirafos uodegą. Gal todėl tuomet kai lankėmės, prie jos budėjo centro darbuotojas.

Toliau sekė Brandenburgo vartai, Vokietijos parlamentas, vokiečių bei prancūzų katedros. Žymiosios Aleksandro aikštės, kurioje kasdien apsilanko apie pusė milijono žmonių šįkart mes neaplankėm, vis tik Berlyno centre atsidūrėme tik po pietų.  Kitą pusę Berlyno pasilikom kitam kartui, jei ir toliau lėktuvai iš Lietuvos skraidys tik į Berlyną, jame tikrai dar apsilankysime. Be to labai noriu aplankyti Berlyno zoologijos sodą, apie tai svajoju jau beveik trejus metus. 

Naktį praleidome Berlyno Charlottenburg rajonėlyje.  Viešbučio pradėjau ieškoti gana anksti, tuomet kainos pasirodė nemažos, tačiau užsakėme likus vos kelioms dienoms ir žinoma neapsirikom. Paskutinės minutės pasiūlymai buvo tikrai labai viliojantys, tad, pasak Donato, gavome keturvietį viešbučio kambarį už nakties  kempinge kainą.

Didįjį penktadienį praleidome Potsdame - parkų, pilių ir ežerų mieste. Didžiąją laiko dalį vaikštinėjome po San Susi parką, kuris žavi tvenkiniais, gėlynais, daugybe paviljonų ir keturiais barokinio stiliaus rūmais. Parko pavadinimas reiškia "be rūpesčių", būtent taip parke ir jautiesi, retai kur būna tiek neapsakomo grožio vienoje vietoje.

Pačiai Velykų šventei šiemet kaip niekad ruošėmės labai nedaug. Be tradiciškai mūsų namuose per Velykas kepamo morkų pyrago nelabai ką daugiau darėme. Kiaušinius žinoma marginom, o vos tik nudažę išskubėjome į miestelio centrą prie Velykų laužo. Apie paprotį Didįjį Šeštadienį kūrenti laužus išgirdau prieš keletą metų, tačiau gyvai iki šių Velykų nebuvau mačius. Vokietijos dalyje, kur gyvenome ankščiau, laužai per Velykas nebuvo kūrenami, o čia, kur gyvename dabar, laužai kuriami kiekviename, net ir labai nedideliame kaimelyje. Šis paprotys atkeliavo labai seniai. Kaip Lietuvoje per Užgavėnes, taip Vokietijoje per Velykas laužuose norima sudeginti per žiemą susikaupusias šaltas mintis ir emocijas.