Savaitę laiko pas mus viešėjo seneliai. Deja, orai šią savaitę mūsų nelepino, tad daugelio planų teko atsisakyti. Paskutiniąją senelių viešnagės dieną planavome praleisti gamtoje, tačiau dėl aplink siaučiančių audrų lauke mėgautis atostogom tiesiog buvo neįmanoma. Galvojau ką galėtume nuveikti, kol visiškai netikėtai prisiminiau Phaeno mokslinį centrą, kurį ruošėmės aplankyti dar prieš praėjusias Kalėdas, bet dėl tuomet užklupusių rūpesčių Phaeno visiškai užsimiršo.

Kaip pernai galėjau pasakot valandų valandas apie Vokietijos muziejų, taip po vakar ne tik aš, bet ir Domas apie tai ką matėme Phaeno galėtume pasakot nesustodami. Nors rašoma, jog vaikams iki penkių metų muziejus nepritaikytas, mūsų trimečiui žvirbliukui buvo ten rojus. Net naktį po apsilankymo muziejuj ramiai miegot negalėjo, vis norėjo papasakot apie labiausiai įsiminusius eksponatus.  O eksponatai šiame muziejuje visiškai kitokie nei įprastuose nuobodžiuose muziejuose, kur gali vaikščiot rankas susikišęs į kišenes kartkartėmis paskaitydamas kas parašyta informacinėse lentelėse.

Čia gali žaisti, bandyti, eksperimentuoti. Didžiu mokslininku, tyrinėtoju gali jaustis visą dieną, nors dienos čia maža, neįmanoma per vieną dieną išbandyti visų trijų šimtų muziejuje esančių eksperimentinių eksponatų.

Domas pabudęs penktą ryto, moksliniame pasaulyje atlaikė šešias valandas.  Nors kojelės jau pynėsi, akelės merkėsi mažasis tyrinėtojas veržėsi išbandyti vieną už kitą įdomesnius eksperimentus. Labiausiai jam įsiminė dūmai, kaip jis sako vienus reikėjo spausti (garinis vulkanas), kitus tik liesti (mini tornadas), besisukantis namas, ore skraidantys kamuoliukai, šaratukai kylantys tai į viršų tai besileidžiantys žemyn, smėlio audra, kurios stiprumą gali nustatyti pats, kreivi veidrodžiai, bei svarstyklės pasak kurių Domas sveria tiek kiek bebras, tėvelis sunkus kaip elnias, mamytė kaip vilkas, o senelis sveria tiek pat kiek užsispyręs avinas.