Sekmadienį apsilankėme nuostabiame parke, kuris didžiuojasi didžiausia pasaulyje paukščių įvairove. Valsrodės miestelyje įsikūriusiame parke galima pamatyti net virš 650 skirtingų paukščių rūšių.
Į parką išvykome gan anksti ryte. Domo didžiausias noras buvo pamatyti pingvinus, kuriuos parke maitina pirmuosius. Paprastai maitinimo metu gyvūnus stebėti būna įdomiausia. O šiame parke pingvinus, pelikanus bei flamingus vaikai galėjo maitinti kartu su parko prižiūrėtojais. Domui mėtyti pingvinams žuvytes nepaprastai patiko. Smagiausia, kad norint gali pingvinams duoti ne vieną, o dešimtis žuvų. Pirmąjį puskibiriuką žuvų sumaitina prižiūrėtojai, o kitus kelis pilnus kibirus žuvų pingvinams sumaitinti gali parko lankytojai.

Pelikanus Domui maitinti nebuvo taip smagu kaip pingvinus. Pirmiausia pelikanams duodamos žuvys žymiai didesnės, tad jas iš kibiro imti nebebuvo taip malonu. O antra, tai pelikanų snapai Domą šiek tiek baugino. Labai baiminosi, kad tik jo rankutės nepagriebtų. Nepaisant gąsdinančių snapų pelikanai Domui buvo vieni labiausiai patikusių paukščių. Prieš išeinat iš parko dar kartą Domo pageidavimu teko sugrįžti pasižiūrėti pelikanų.

Pasibaigus maitinimui galima toliau ramiai apžiūrinėti parką arba eiti žiūrėti paukščių pasirodymo, kurio smagiausioji dalis - paukščių dresuotojo linksmi pasakojimai apie nelabai ką mokančius paukščius. Vieni neklauso, kiti tingi, treti per jauni ir į viešumą išskrenda dar tik penktąjį kartą, ketvirti jau per seni kaip 24 metų dėmėtasis grifas.  Į senąjį grifą pažiūrėti įdomu vien dėl to, kad šios rūšies paukščiai pakyla aukščiausiai. Nė vienas kitas paukštis nesugeba pakilti taip aukštai kaip pasaulio rekordininkas dėmėtasis grifas galintis pasiekti net 11 tūkst. metrų aukštį. 

Pasirodyme, be visą šou gelbėjančių dresuotojų pasakojimų, mus sužavėjo dar  ir vienas niekuomet neregėtas paukštis - sekretorius, kurio mėgstamiausias maistas yra gyvatės. Ne tik mums, bet ir visai publikai linksmiausioji dalis buvo stebėti kaip šis žavus ilgakojis paukštis "žudė" pliušinę gyvatę.

Jei šis paukščių šou būtų buvęs pirmasis kurį matėme, gal įspūdis būtų buvęs ir didesnis. Tačiau ne kartą esame matę žymiai įdomesnių, dėmesį prikaustančių pasirodymų. Prieš kelis metus Belgijoje (deja parko pavadinimo nebepamenu) matėme nepaprastą plėšriųjų paukščių pasirodymą, ligi kurio šįkart matytam šou dar taip toli, oi toli...

Po pasirodymo ėjome maitinti raudonųjų ibių. Čia atsiskleidė Domo savanaudiškumas. Jam tiek patiko duoti maistą raudoniems ilgasnapiams paukščiams, kad mums su Donatu nedavė nei vienos džiovintos kirmėlytės. Netgi indelio su jomis neleido priliesti. Jei tik pabandydavau bent vieną kirmėlytę iš indelio išsiimti, iškart puldavo bėgti, sakydamas, kad paukščius maitins tik Domukas.

Labiausiai parke man patiko tropinių miškų bei rojaus paukščių salės, kuriose dauguma paukščių skraido laisvai. Dairaisi, stebi ir vis pamatai atskrendantį nepaprasto grožio paukštį. Keisčiausia, kad Domui tai buvo neįdomiausioji dalis. Iš šių salių jis mane bandė kuo greičiau išsitempti, nors man norėjosi ten pabūti kuo ilgiau. Vienintelė vieta šiose spalvingiausių paukščių salėse, kur ir jis nepajuto prabėgusio laiko - lorinių papūgėlių "namai". Čia spalvingiausias pasaulyje papūgėles  galima girdyti medaus gėrimu, paimti ant rankos ar pasitupdyti sau ant peties. Tik reikia saugotis, jog visą dieną geriančios papūgėlės nepapuoštų šlapiomis čiurkšlelėmis. Domas jų išvengė, o aš gavau net porą kartų. Pirmąjį kartą liko visa ranka šlapia, o antrąjį liko šlapia ne tik maikutė, bet ir kelnės.

Na ir pabaigai, kai paukščių prisižiūri iki soties, visi jų pavadinimai užsimiršta, kai nebeatsirenki kas patiko labiausiai, patrauki link vaikų žaidimų aikštelės. Parke vaikams žaisti įrengtos trys vietos: nedidelė vandens žaidimų aikštelė, medinė pilis, bei prie pat išėjimo esanti didžiulė žaidimų aikštelė, kuriai Domas buvo jau per daug pavargęs.