Pareidami iš darželio būtinai stabtelėjame prie seno kaštono medžio. Domas puola rinkti nukritusių kaštonų, o kai kuprinytėje vietos jiems nebelieka, dar keletą minučių žaidžiame slėpynių. Man Domas liepia skaičiuoti iki dešimt, o pats pasislepia už storojo medžio kamieno. Ech, myliu rudenį, jo spalvas bei gėrybes. Argi įmanoma atsispirti spalvotiems klevo lapams, kaštonams bei didingiems moliūgams. Dievinu moliūgų pyragus, rudeniškus vynuogių laukus, karštus kaštonus vėsų rudens vakarą. Deja, valgomi kaštonai šioje Vokietijos pusėj neauga, bet bent jau paprastųjų, tinkamų smagiems žaidimams ir darbeliams tikrai netrūksta. Pradžioj parsinešęs kaštonų namo, Domas iš jų dėliojo įvairias figūras, skaičiavo, rūšiavo, bet vėliau panoro ir "rimtesnių" darbelių. Tėvelis gręžė kaštonuose skyles, Domas vėrė juos ant vielutės, kol gavosi linksma gyvačiukė, nukeliavusi netgi kartu su Domu į lovelę sapnuoti spalvotų sapnų.
Tavo komentaras