Paprastai žiemos švenčių sulaukti sunku, dienos prieš jas slenka itin lėtai. Tačiau šiemet, kaip niekad, šventės man atkeliavo per anksti. Degdama pirmą advento vainiko žvakutę, niekaip negalėjau patikėti, kad jau atkeliavo metas, kurio metu leidžiamės į rimtį, darną, susitaikymą su savimi bei visais aplinkiniais. Uždegus antrąją žvakutę norėjosi laiką bent trumpam sustabdyti, šiek tiek ilgiau pabūti drauge, juk tai buvo vienintelis šio šventinio meto sekmadienis, kai namuose buvo ne tik mūsų šeima, bet ir iš Lietuvos kelioms dienom atvykę seneliai...
Šiandien dar viena nuostabi žiemos šventė - Šv. Mikalojus. Šis šventasis be galo mylėjo visus žmones, ypač vaikus. Savo tėvų palikimą išdalino vargšams, visuomet užtarė nekaltus.  Tad Šventojo Mikalojaus figūra tapo pagalbos, gerumo bei džiaugsmo simboliu, o nuo XIV a. imta tikėti, jog jis atneša dovanas vaikučiams. Vokietijoje, šios dienos išvakarėse įprasta prie durų palikti batus, kuriuose naktį Šv. Mikalojaus vardu paliekamos dovanėlės - vaisiai, riešutai bei saldumynai.  Palikome ir mes prie durų batus. Ryte, pamačiusios pilnus batus saldumynų bei riešutų, Domo akelės spindėjo, džiugiems šūksniams nebuvo galo.

Antrasis šios dienos džiaugsmas - prieš išvažiuojant į darželį tyliai tyliai nuneštos padėkos dovanėles prie kaimynų durų. Sunkiausia mūsų garsiakalbiui buvo į visų kiemus įeiti tyliam, juk dovanėles nešti taip smagu, jog labiau norėtųsi rėkti iš džiaugsmo, nei stengtis pabūti tyliam.  Įvykdžius šią užduotėlę Domas išskubėjo į darželį, kur jo šią dieną laukė begalės atrakcijų. Prieš savaitę vaikų suneštos bei sukabintos kojinaitės, šįryt buvo nebetuščios. Šv. Mikalojaus dovanėlės vaikučių laukė ir čia. Padainavę Šv. Mikalojui padėkos daineles vaikai nusikabino savo kojinaites. Vieni juose rado mandarinus, kiti obuoliukus bei riešutus.

Kiek vėliau vaikai su darželio auklėtojomis iškeliavo į miestelio rotušę, žiūrėti spektaklio "Raudonkepuraitė".  Domas apie spektaklį pasakojo gan nemažai. Tik nesupratau ką veikė voras pasakoje apie Raudonkepuraitę.

Šios dienos malonumai tuo nesibaigė. Tradiciškai mes kalėdinę eglutę puošiame Šv. Mikalojaus dieną. Domui buvo labai sunku sulaukti grįžtančio iš darbo tėvelio. Norėjosi puošti kuo greičiau, tad kad laikas neprailgtų darėme pirmąjį žiemišką darbelį, o vos tik jį baigus grįžo ir tėtis.

Mūsų nuostabai, kai visi keturi jau buvome namuose, į duris pasibeldė dar ir svečias. Pravėrus duris Domas sustingo, o aš plačiai nusišypsojau. Mūsų nuostabieji kaimynai nepaliauja mūsų stebinti. Šįkart kaimynė su maišeliu saldainiu pas Domą atkeliavo persirengusi Kalėdų seneliu. Ech, gražiausios metų šventės mums jau prasidėjo!