Mūsų namuose besidominčių automobiliais nėra, na bent jau anksčiau nebuvo.  Dabartinio darbo dėka D. noromis nenoromis tenka kasdien susidurti su automobilių naujovėmis. Tad vis tik vienas iš keturių mūsų šeimos narių, po truputį pamilsta automobilius. Domui lig šiol jie taip pat visai nerūpėjo. Važiuoja mašina ir gerai. Apie jokius automobilių ženklus nieko neišmano. Jis automobilius teskirsto į tris rūšis: mažos mašinos, didelės mašinos ir džipai. Bet jei ir toliau laisvalaikį leisime kaip paskutinį mėnesį, Domas tikrai nebeliks abejingas automobiliams. Paskutinį kartą vaikštant vienoje "Automobilių miesto" salių, tiek susidomėjo mašinų amžiumi, kad nespėjau galvoti palyginimų. Vienai metų tiek pat kiek močiutei, kita pagaminta tuomet kai gimė promočiutė, trečiai šimtas, kita atsirado tuomet kai gimė tėvelis. Šis žaidimas Domą įaudrino, lakstė nuo vienos senovinės mašinos prie kitos ir vis klausė, kada ji pagaminta, kodėl kai kurių ratai kaip dviračių, galų gale iškilo klausimas kokiu greičiu kai kurios mašinos važiuoja.

Man "Automobilių mieste" kol kas labiausiai patinka pramogos visiškai nesusijusios su mašinomis. Neseniai jame vykusi Kalėdų mugė, sniego kalnas, ledo arena traukia žymiai labiau. Nors negaliu sakyt, kad nesmalsu apžiūrėti vieną ar kitą nestandartinę mašiną. Paskutinį kartą užsukome į po žeme esantį pastatą, kurio visos sienos veidrodinės, o viduryje stovi akį traukiantį Bugatti Veyron.  Šis monstras sužavėjo net ir mane, ką jau kalbėt apie vyrus niekaip negalėjusius nuo šios chromuotos mašinytės atplėšti akių.

Nors per mėnesį laiko "Automobilių mieste" apsilankėme  keturis kartus, visko dar neapžiūrėjome. Nėra jis didelis, ir tikrai vienos dienos užtektų viskam apeiti, bet mes neskubam. Kadangi D. gavo metinį šeimyninį bilietą nesinori aplėkti visas sales per kartą ir vėliau nebenorėti sugrįžti. Kol galima mėgaujamės siūlomomis žiemos pramogomis, o automobilius pasiliekame  pavasariui, kai nebebus dirbtino sniego kalno bei ledo.