Vokietijoje tėvo diena švenčiama 40-tąją dieną po Šv. Velykų, dieną kuomet Jėzus grįžo pas dangiškąjį Tėvą. Nuo 1930 metų ši diena Vokietijoje, kaip ir Norvegijoj, Švedijoj, Kolumbijoj, Šveicarijoj bei daugelyje kitų šalių -  šventinė ne darbo diena. Pasveikinom ir mes tėvelį. Ryte Domas vos pabudęs padovanojo tėčiui darželyje pagamintą širdelę su saldainiu, o vėliau įteikėm ir mudviejų kartu daryta dovanėlę. Kadangi mūsų tėvelio mašina prieš keletą dienų sugedo, nutarėm padovanoti jam naujus ratus. Aš suradau keturis plastmasinius butelių kamštelius, bei porą jogurto indelių. Popierines detales iškirpo Domas, kurių gavosi turbūt dvigubai daugiau nei mano sumanyme. Bet čia ir smagumas gaminat kartu. Niekad nežinai ką sugalvos vaikai,  kokių detalių jiems prireiks. Domas be lempų, vairo ir durų mašinos neįsivaizdavo. Todėl priklijavo ir šias mašinai būtinas detales. O kai mašina buvo baigta prireikė būtinai dviejų žmogučių - tėvelio ir vaikučio. Žmogučius pagaminom iš lietuviškų saldainių, kuriems Domas priklijavo vatines galvytes, uždėjo popierines kepures, bei nupiešė didelis akis. Pasak jo didelės akys tam, kad atrodytų kaip "kieti" vyrukai.

Neatsidžiaugiu, jog Domas kasryt su noru keliauja į darželį. Per metus buvo vos keli rytai kai sakė nenorįs ten eiti. Priežastis tuomet buvo miego trūkumas bei vieną kartą pyktis ant vyriausiojo grupės berniuko, kuris nepanoro draugauti su Domu. Tikiuosi noras laiką leisti kartu su vaikais ir toliau išliks toks didelis. Nors kaip galima nenorėti eiti, kai be kasdieninių žaidimų darželyje tiek daug įvairios veikos. Atšilus orams vaikai itin dažnai keliauja į mišką, o prieš porą mėnesių uždarius senąją miestelio ligoninę laiką dažnai leidžia ir jos teritorijoje. Miške vaikai ieško įvairiausių vabalėlių, stebi juos pro kiekvienam išdalintus padidinimo stiklus, bėgioja, slepiasi. Domas žinoma niekada negrįžta be šakų. Trauka akmenukams bei medžių šakelėms vis dar nemažėja. Vos pradėjęs ropoti rinko visus kelyje pasitaikiusius akmenėlius, taip pat daro ir dabar. Parneštas gėrybes kolekcionuojame prie namo laiptų. Kai jų tampa per daug išmetam, aišku neilgai trukus jų vėl prisikaupia.

Berods praeitą trečiadienį Domas grįžęs namo po darželio beperstojo dainavo naują dainelę apie tai, kokie vaikai alkani ir ištroškę ir kaip jie nori sūrio ir vaisių. Tądien man sakė jog turi labai gerai išmokti šią dainelę, nes į darželį ateis dideli stori vyrai, kuriems reiks šią naują dainą padainuoti. Bandžiau iš jo išpešti kas tie vyrai, bet daugiau jis nieko nepaaiškino. Sekančią dieną nuėjus pasiimti Domo iš darželio paaiškėjo, kad tie stori dideli vyrai tai dvi merginos, filmavusios socialinę mūsų miesto reklamą. Pagrindiniai šios reklamos herojai - Domo grupės vaikai. Po kelių savaičių trumpas socialinis filmukas turėtų pasirodyti mūsų miestelio tinklapyje. Filmo kūrimas buvo smagi įsimintina atrakcija darželinukams.

Na o vakar išsipildė viena didžiausių Domo svajonių. Su savo darželio grupe jis apsilankė gaisrinėje. Gavo ir gaisrininkų rūbus ir šalmą pasimatuoti, ir gaisrinę šlangą išbandyti. Apžiūrėjo gaisrinės prietaisus bei patalpas, gaisrininkų valgyklėlėje papusryčiavo. Ir visų smagiausia į darželį sugrįžo nebepėsčiomis, o su kaukiančiomis gaisrinės mašinomis.

Vokietijoje mamos diena švenčiama savaitę vėliau nei Lietuvoje. Mes lietuviškąją mamos dieną pasveikinome ten gyvenančias mamas, o savuose namuose šventėme vokiškąją mamos dieną. Diena buvo nuostabi, milijonas apkabinimų bei bučkių, šimtai Domo komplimentų. Mūsų padauža panorėjęs gali būt nepaprastai meilus, šiltas, supratingas. O ir mažylis dalino šypsenas. Ech, kaip gera būti dviejų žavių berniukų mama.

Gavau nuo Domo ir dovanėlę, kurią jis su auklėtojomis darė darželyje. Šis ne tik labai žavus, bet dar ir naudingas darbelis papuošė mūsų virtuvės sieną.

Naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją švenčiama pagoniška senovės germanų pavasario pradžios šventė - Valpurgijos naktis. Šios šventės centras - Harco kalnai. Pasak mitų senovėje ant aukščiausio Harco kalno Brokeno Valpurgijos naktį velniai ir raganos keldavusios puotą, orgijas. Dabar puotas skambant muzikai, kūrenantis laužams kelia iš viso pasaulio susirinkę persirengėliai.

Sudalyvaome ir mes šioje mistiškoje šventėje, tiesa ne naktinėje, kuomet raganų šokiai vyksta lig saulės patekėjimo. Dienos metu organizuojama Valpurgijos nakties šventė vaikams. Šventė prasideda raganų bei velnių eisena miestelio gatvėmis. Raganos šūkauja, gazdina, šoka, mosuoja savo ilgomis šluotomis. Kadangi Domui ilgą laiką persirengėliai nebuvo prie širdies, apie raganų šventę pradėjome pasakoti jam prieš porą savaičių, kuomet prailgintą keturių dienų savaitgalį nutarėm praleisti Harco kalnyne. Manau pasakojimai labai padėjo, nes Domas raganų nebijojo. Baugino tik viena, vyresnioji ragana, kuri "skraidė" garsiai šūkaudama žmonių minioje.

 

Mane labiausiai sužavėjo mažosios raganaitės, jų emocijos, vaikiški raganų šluotų šokiai.

Po eisenos miestelio parke vaikams buvo rodomas spektaklis apie gerąją ir blogąją raganas. Domui jis labai patiko, 45 minutes sėdėjo, plojo, o paskui mums pasakojo raganų nuotykius.

Po oficialiosios dalies sekė raganiški žaidimai ir vaišės. Buvo galime didžiuliame laužo šildomam kubile išsikepti raganų duonos, pajodinėti ant šluotų, netgi atlikus tam tikras užduotis vaikai galėjo gauti raganos arba velnio diplomą. Domas sėkmingai įvykdęs tris užduotis - greitąjį jojimą ant raganos šluotos, ugnies kamuolių mėtymą į "pragarą" bei velnio ratų valdymą - diplomą žinoma gavo.

 

Ką gi namuose turime diplomuotą velniuką. Gerai jog juo leidžiama būti tik vieną dieną metuose, tik kažin ar mūsiškis laikysis šio nurodymo :)
Na ir vaikų šventės pabaigai žaidimai šiene. Mėtydamiesi, vartydamiesi jie buvo tokie laimingi...

Baigėsi prailgintas savaitgalis, o su juo kartu ir keturių dienų atostogos, kurias praleidome Harco kalnuose. Šiame vidurio Vokietijos kalnyne buvome antrą kartą. Po pirmojo karto atostogomis likome labai patenkinti, o po antrojo Harco gamtą pamilome visa širdimi. Manau čia sugrįšime tikrai dar ne kartą, juolab kad yra dar tiek daug ko pamatyti, patirti, juk dar ir į aukščiausiąjį Harco kalną neįkopėme...

Šįkart aplankėme imperatoriškąjį Goslar miestą, keliavome meilės suoliukų keliu, šokome su raganomis bei atradome Okertal slėnį, kuris puikiausiai tinka pavaikščiojimams su mažamečiais vaikais, kuriame nuostabiais takeliais galima važinėtis ne tik dviračiais bet ir riedučiais. Kadangi dienas praleidome labai skirtingai negalėčiau pasakyti kas man patiko labiausiai. Pirmąją dieną aplankytas Goslar miestas, kurio senamiestis vienas didžiausių Vokietijoje tiesiog pakerėjo. Man nepaprastai patinka fachverkinio stiliaus nameliukai, o jų šiame mieste it iš gausybės rago.

Vaikštinėjom, grožėjomės ir kaip niekad nesidomėjom nei miesto, nei pastatų istorija. Paprastai atvykus į dar nematytą miestą einame į turistų informacijos centrą, o šįkart ieškojome ledainės. Išvažiuojant Domui kaimynė grąžino Velykų Zuikio krepšelį, kuriame tarp dirbtinos žolytės paslėpė pinigėlį porcijai ledų. Tad vos išlipus iš mašinos Goslar mieste ėmėme dairytis ledainės. Pasmaližiavę keliavome į miesto turgaus aikštę. Ją pasiekėme penkiomis minutėmis per vėlai, nespėjome pamatyti šokančių laikrodžio figūrų, kurios pasirodo tik tris kartus per dieną - 12, 15 ir 18 valandomis. Tačiau visiškai neplanuotai miesto laikrodžiui mušant trečiąją valandą vėl buvome aikštėje. Tad judančias imperatoriaus Otono I bei kalnakasių figūras išvydome.

Antrą dieną praleidome nuostabioje gamtoje. Pasivaikščiojimams pasirinkome 7 km "Meilės suoliukų kelią". Aukščių skirtumas trasoje 142 metrai. Maršruto aprašyme rašoma jog jam pereiti reikia skirti maždaug 2 val. 50 min., bet su vaikais tiek tikrai neužtenka. Vien ko verta kelyje esanti vandens žaidimų aikštelė. Neįsivaizduoju kaip po dešimties minučių reiktų Domą iš jos išprašyti, o ir be jos pilna vietų kur norisi stabtelti, pabūti. Tad vieną žymiausių Harco kalnų maršrutą mes įveikėme per daugiau nei penkias valandas.

Pirmiausia "Meilės suoliukų kelias" žavi savo idėja. 7 km ilgio maršrute stovi 25 meilės suoleliai. Visi skirtingi, simbolizuojantys ilgą romantišką sutuoktinių gyvenimą.

Pirmasis suolelis skirtas pirmiesiems pasimatymams. Antrasis flirto suoliukas. Trečiasis - sužadėtuvių suolelis. Nuo jo atsiveria nuostabūs kalnų vaizdai. Šalia esantis žiūronas leidžia pažvelgti tolyn, į būsimąją poros ateitį. Ketvirtasis, ant kurio neprisėdome - vestuvių suolelis. Toliau sekė popierinių, medinių, rožinių, ..., ir galiausiai karūnuotojų 75 vestuvių metinių suoleliai.

Be suolelių idėjos mus apkerėjo gamta. Tokiame nedideliame atstume pamatėme šešis tvenkinukus, kurių vanduo skaidrus it kristalas, kopėme į kalną, leidomės žemyn, vėl kilome ir leidomės. Su vežimėliu daugmaž visas suolelių kelias buvo praeinamas, na gal keliose vietoje per medžių šaknis išlaviruot buvo sudėtinga, bet norint tikrai įmanoma.

Tiesa, kelyje stovi dar ir trys maži nameliukai primenantys inkilėlius. Juose skirtingi štampukai. Jais gali paženklinti ranką, koją, popieriaus lapą ar specialią Harco antspaudų knygelę. Jei surinkai visus antspaudus turistų informacijos centre gali gauti keliautojo diplomą. Smagi atrakcija, ar ne?!

Nors po žiemos Domas labai aptingęs, "Meilės suoliukų kelią" įveikė be problemų. Pasak jo visiškai nepavargo, o grįžęs į butą, kuriame buvome apsistoję, panoro dar pabėgioti po pievas.

Tradiciškai Šv. Velykoms mes kepame morkų pyragą, tik kasmet stengiamės papuošti jį vis kitaip. Šiemet nutarėm jį padaryti krepšelio formos. Domas lėkė į guminukų parduotuvę ieškoti būsimam krepšeliui rankenos, kurią leidom jam išrinkti pačiam. Tik papuošimui skirtas kakavinis kremas šįkart gavosi nelabai vykęs. Dėl to labiausiai nusiminė mūsų tėvelis, o Domas vis jį guodė, kad krepšelis ir taip gražus, jam jis labai patinka ir kitokio jis visiškai nenori. Valgomą žolytę kaip visuomet dariau su česnakų spaustuvu. Pievos gamybai jis labai puikiai tinka. Jei ne Domo žaidimai su plastilinu manau pati šio įrankio tortų puošimui niekada nebūčiau sugalvojus išsitraukti.

Man daugiau saldumynų šiai pavasario šventei gaminti nesinorėjo, tačiau Domas taip norėjo kepti sausainius, kad pasidavėme. Paskutiniu metu jis taip kantriai kočioja, spaudo formeles, sausainėlius deda pats į kepimo skardą, kad nebeatsispiriu jo prašymams kepti sausainius. Šįkart kepėm sausainius - kiaušinukus. Donatas iš pačio ryto išvirė citrininį kurdą (Lemon Curd). Gaminom jį pirmą kartą, bet tikrai nepaskutinį. Tai nepaprastai skanus, sodrus, gaivus kremas. Juo pertepti sausainiai gavosi ne tik, kad panašūs į tikrus kiaušinius, bet ir labai skanūs. Recepto manau neversiu, internete pilna šio kremo ir lietuviškų ir angliškų receptų, o mes darėme pagal štai šį vokišką.
Sausainiams tešlą gaminome taip pat labai paprastą. Jiems reikėjo:
150 g sviesto,
vanilinio cukraus,
75 g cukraus pudros,
1 v.š. pieno,
150 g miltų,
75 g krakmolo,

sviestą ir cukrų išplakti iki purumo. Įmaišyti miltus, pieną bei krakmolą. Tešlą iškočioti, dėti į kepimo skardą bei kepti apie 11 minučių 200°C  įkaitintoje orkaitėje. Viršutiniąją skylėtą sausainių dalį aptepti cukraus pudros bei citrinos pudros glajumi. Sausainius be skylės aptepti citrininiu kurdu bei sulipdyti su skylėta pusele.

Dalį sausaininių kiaušinių išdalinom kaimynams, kitus pasimėgaudami sukirtome mes.

Velykų išvakarėse dažėme daugiausiai kiaušinių. Paskutiniajai margučių savaitės dienai pasilikome tradicinį natūralų kiaušinių dažymo būdą. Vis tik šie margučiai skirti valgymui, tad eksperimentuoti su nežinia kokios sudėties dažais nesinorėjo.

Kiaušinius puošėme žolelėmis, ryžiais bei smulkiais makaronais, vyniojome į kojines bei plonas medžiagėles, dėjome į puodą pilną svogūnų lukštų bei virėme 10 minučių.