Visą gruodį svajojom apie šaltį, sniegą, ledą. Sausio pradžioj dar ir norėjosi žiemos, tačiau jam įpusėjus užplūdo pavasariškos mintys. Kaip neužplūs jei net alyvos pradėjo leisti pumpurėlius...
Ir visgi prieš pasibaigiant sausiui žiema pasirodė, netgi vieną dieną pasnigo. Oi kiek džiaugsmo buvo vaikams, darželyje nieko nelaukdami pradėjo žaisti sniego karą. Tądien vos įkalbėjau eiti namo. Sutiko eiti tik dėl namuose laukiančio žiemiško darbo. Grįžęs stvėrė kastuvą puolė kasti sniegą ne tik kieme, bet ir visą šaligatvį už mane nukasė. Keistai žiūrėjosi, mama kieme slampinėja, o jos trimetis darbuojasi su kastuvu. Norėjau padėti, bet neleido. Pirmo sniego džiaugsmus Domas pasiliko tik sau. 

Kai kieme nebeliko sniego keliavome į sodą. Nors sniego buvo nedaug sniego senį vis tik pavyko pastatyti. Įdomu ar sulauksime dar sniego, juk seniui besmegeniui žmonos reikia.

Vakar vos spėjau karpyti kartono juosteles. Domui taip patiko iš jo sukti ritinėlius. Anksčiau buvo bandęs ritinėlius sukti iš paprasto plono popieriaus, kas jam nelabai patiko. Iš kartono sukti žymiai paprasčiau, ritinėlis taip greitai neišsileidžia, greitai didėja, o ir susisuka visuomet tiesiai, nereikia dėti daug pastangų, kaip tai darant iš plono popieriaus.

Iš susuktų spalvotų ritinėlių Domas suklijavo eglę bei sniego senį, kurie papildė žiemiškų darbelių kolekciją jo kambaryje.

Per pastarąsias dvi dienas pajutau tą tikrąją Kalėdų nuotaiką,  kai žmonės vieni kitiems šypsosi, netikėtai vienas kitą apkabina, kai mieste žėri neapsakomo grožio eglutės, kvepia meduoliais bei karštu vynu, kai pašto dėžutė užverčiama kalėdiniais sveikinimais, kai kaimynas tave šiltai apkabina lyg būtum pažįstamas nuo neatmenamų laikų, kai kalėdines dovanas gauni nuo žmogaus, kurį sutikai pirmą kartą ir spėjai vos pasisveikinti,  kai vaikiškas juokas užburia, priverčia juoktis ne tik tave, bet ir aplinkinius, kai 80-ies metų sulaukusi močiutė prisiminus vaikystę virsta į sniegą "piešti" angelo, kai rogutės čiuožiančios per sniegą veža ne tik patenkintus vaikus, bet ir dovanėles tiems, kuriems labiausiai jų reikia. Visa tai ko šiemet Kalėdų metui vis dar trūko atkeliavo pas mus vos per pora vakarų.  Kalėdų stebuklo šiemet nebelaukiau, tačiau jis atkeliavo kartu su gera nuotaika, pačiais šilčiausiais jausmais bei maišu nelauktų dovanų.

Pati nesu mėgėja siuntinėti siuntinių, išrinkti tinkamą dovaną reikalauja tiek pastangų ir energijos, kartais galiu kelis mėnesius užtrukti ir vis tiek nerasti būtent tam žmogui tinkamos dovanos. Sunkiausia būna per Kalėdas, nes tai didysis dovanų metas. Pirmaisiais gyvenimo metais Vokietijoje dar siunčiau dovanėles į Lietuvą, bet po mažu tai išgyvendinau. Tačiau dabar kai su Domuku galime patys sukurti kažką gražaus ir mielo vėl prieš Kalėdas keliaujame į paštą. Šiemet tai suteikė kaip niekad daug džiaugsmo, kartu su Domu darėme darbelius seneliams, jis vis kartojo jog seneliai džiaugsis, kad jam pasakys ačiū ir daug daug šypsosis. Pirmoji dovanėlė, kurią darėme buvo žiemiški rėmeliai nuotraukėlėms. Iš fanieros išpjovėme senių besmegenių kūnelius bei galvas, kurias Domas nudažė baltai.

Besmegeniams kepures, pirštines, akis, nosis bei žandukus iškirpau iš mūsų pamėgto guminio popieriaus. Domukas labai susikaupęs stengėsi juos suklijuoti. Kai viskas išdžiuvo įklijavome nuotraukėles. Visi keturi mūsų pagaminti rėmeliai - seniai besmegeniai iškeliavo į Lietuvą.

Niekaip negaliu patikėti, kad Kalėdos jau visai visai čia pat. Šiemet  nespėjome pakankamai pasimėgauti prieškalėdiniu laikotarpiu.  Domui labiausiai trūko susitikimų su vaikais, kalėdinių dainelių ir šokių drauge su jais. Būtent tai mane po persikraustymo labiausiai ir slegia, kasdien matau kaip Domui reikia bendravimo, draugų. Nėra nei dienos jog jis neprisimintų grupių, kurias lankėme, vaikų su kuriais žaidė. O kai kasdien po keletą kartų pribėgęs prašo manęs eiti ieškoti jam kitų draugų, apima begalinis liūdesys. Galvojau gal kaimynystėje bus bent keletas jo amžiaus vaikų, bet čia net ir labai labai norėdamas neatrasi nė vieno vaiko. Apsigyvenome gražiame, labai ramiame miestelio rajonėlyje, kur gyvena vien vyresni žmonės.  Jei negalvočiau apie Domą, būtų galima sakyt tai ideali vieta gyventi, netoliese pušynas, aplink draugiški vyresnio amžiaus veidai visuomet nusiteikę padėti, prieš Kalėdas mūsų gatvės gyventojų suėjimas, drauge pasimėgavimas karštu vynu, paplepėjimas. Šilta, gera, malonu...
Na o kad Domui nebūtų liūdna stengiamės prigalvoti jam kuo daugiau veiklos. Paskutiniu metu jo mėgstamiausias laiko leidimo būdas kieme žaisti su sniegu, važinėtis rogutėmis, o namuose daryti darbelius. Būna sakau, jog nežinau ką galėtume padaryti, o jis paėmęs mane už rankos tempia prie kompiuterio ir liepia surasti ką daryti. Žino ir jis jog internetas tai neaprėpiamas informacijos lobynas. Paskutiniu metu tiek piešiame, lipdome, karpome kad visko aprašyti tiesiog nebespėju.
Mylimiausias šios savaitės Domo darbelis sniego seniai besmegeniai, kuriuos darėme iš medinių pagaliukų.

Pirmiausia Domas juos nudažė baltai, nupiešė akytes, užklijavo nosytes bei sagutes.

Kai ištraukiau medžiagos atraižėles besmegenių šalikams nesitikėjau, jog Domas norės pats juos iškirpti, man atrodė jog jis dar to nesugebės. Tačiau klydau, Domas medžiagą karpė kuo puikiausiai, labai savimi didžiavosi kai visiems trims besmegeniams iškirpo šalikėlius, man beliko juos tik seniams užrišti. Galbūt todėl jog pats įdėjo tiek daug darbo juos labai pamilo. Žaidžia su jais, nešiojasi kartu, seka pasakas apie juos.

Mes nulipdėm sniego senį,
Sniego senį besmegenį.

Po dienelių keturių
Mūsų seniui nuobodu.

Penktą dieną sent pradėjo,
Net akutės išbyrėjo.

Po savaitės snigt pradėjo,
Senis senės panorėjo.

Ir pastatėm mes jam senę,
Dailią, gražią besmegenę.

Senei senis nepatiko,
Kvaileliu jį išvadino.

Senį meilė taip kankino,
Pasitempt visaip mėgino.

Tačiau šaltis pasitraukė,
Senio iškart galas laukė.

Kitą rytą netyčios
Senė virto iš paskos.

Gaila senio ir senutės
Tačiau norisi saulutės.