Dar besėdint prie pusryčių stalo Domas mane tikino jog jam reikia naujų drugelių, ir jis būtinai juos šiandien pasidarys. Kai paklausiau iš ko darys, sakė nežinąs, svarbu tik tai, kad drugeliai galėtų skristi.
Kadangi skraidymui tinkami tik lengvi drugeliai nusprendėm juos gaminti iš popierinio rankšluosčio, šenilo vielutės bei siūlo, už kurio laikant drugeliai galės skristi.
Pirmiausia į stiklinius indelius įpylėme vandens bei "pirštukinių" dažų. Tuomet Domas sulankstyto popierinio rankšluostuko kampus kišo į spalvotus dažus.  Šis dažymo metodas jam labai patiko, jei tik būčiau leidus būtų nuspalvinęs visą rankšluostėlių rulonėlį.

Kaip visada pati sunkiausia darbelių dalis - sulaukti kol išdžius. Lakstai kas kelias minutes, o drugelių sparniukai kaip šlapi taip šlapi. Kaip tyčia šiandien visą dieną lijo, tad džiuvimo procesas užsitęsė gan ilgai.

Išdžiuvus popieriniams drugelių sparneliams, beliko uždėti šenilo vielutės kūnelius bei pririšti siūlą, už kurio tempiant drugeliai lėtai plasnoja.

Domui šie drugeliai, iš visų mūsų gamintų, patys tinkamiausi. Su jais lakstė po namus visą popietę. o eidamas miegot susidėjo prie lovos, prižadėjęs ryt vėl su jais kartu "skraidyti" po namus.

Tuomet kaip gaminome kirmėlytę - drugelį Domas nusprendė, kad vieno drugelio jam bus mažai. Pats savo iniciatyva prisigamino drugelių tiek, kiek jam tuomet norėjosi.  O gamino jis juos labai paprastai. Išsikirpo norimos spalvos tampomo popieriaus gabalėlį, kurį maždaug per vidurį susegdavo mediniu  segtuku. Segtukus naudojo mažyčius, už įprastą medinį skalbinių segtuką mažesnius beveik per pus.

Vėliau visi drugeliai iškeliavo į sodą, kur Domas juos mėtė bei gaudė tinkleliu skirtu gaudyti žuvims. Domo svajonė šiuo tinkleliu kada nors pagauti tikrą drugelį, tik deja drugeliai už jį nepalyginamai greitesni.

Yra žmonių visiškai neartimų, tačiau daugeliui gerai žinomų iš jų nuostabių darbų, kurių gimtadienius tiesiog miela paminėti. Vienas iš tokių Eric Carle vakar šventęs 82 - ąjį gimtadienį. Jau virš metų skaitome jo žymiausiąją knygelę vaikams "Labai alkanas vikšrelis", ir ji Domui visiškai nepabosta. Būna savaičių kai šią nuostabią knygą skaitome po 5 - 6 kartus per dieną. Tai vienintelė knyga, kurią Domas moka mintinai. Veda pirštuku žodelius, atrodo jog tikrai skaitytų. Mėgsta mažasis knygų gerbėjas ir kitas šios autoriaus pasakas, be vikšrelio, ne ką mažiau mėgiama pasaka apie margąjį chameleoną, bei mergaitę, prašiusią tėčio nukelti mėnulį nuo dangaus.
Autoriaus gimtadienio proga daugelis mamyčių blogų pasipuošė darbelių, susijusių su Eric Carle kūryba, nuotraukomis. Planavome ir mes nemažai darbelių, tik kaip visuomet pritrūko laiko. Padarėme tik vieną darbelį - kirmėlytę, galinčią pavirsti drugeliu. Na dar ir pietų stalą daržoviniu vikšreliu pasipuošėm.

Kirmėlytę - drugelį gaminome iš medinio skalbinių segtuko, vatinių kamuoliukų bei tampomo popieriaus.  Mano pagalbos Domui prireikė tik suklijuojant kamuoliukus ant segtuko. Galbūt ir tai būtų galėjęs padaryti pats, tačiau nebuvo noro ilgai laukti, kol kirmėlytė sulips, tad pasinaudojome karštais klijais.

Vis dar atrodė, jog metai tik tik prasidėjo, o jau žiūrėk pusės pirmojo jų mėnesio nebėra. Metų pradžia tikrai nebuvo tokia, kokios norėtųsi. Iš namų išėję buvome vos kelis kartus, o ir tuos tik dėl to, kad nuvykti pas gydytojus. Tik apsidžiaugdavome gerėjančia Domo sveikata, sekančią dieną vėl pablogėdavo, vėl tekinomis pas daktarus, vėl vaistų kursas.  Sunkiausia šių savaičių užduotis buvo Domą išlaikyti vienoje vietoje. O jis ne iš tų kuris galėtų bent penkias minutes nusėdėti vietoje, jis nei minutės nesugeba pabūti ramus. Net jei skaitome knygą, jis nenustygsta vietoje, jam reikia viską ką perskaitėme pavaizduoti, ramiai klausytis jam tiesiog neįmanoma. 
Ramiausias jis būna piešdamas, darydamas darbelius. Tad per šias savaites pripiešėme nesuskaičiuojamą galybę lapų, karpėme, lankstėme,  klijavome, sprendėme įvairias užduotėles, prisigalvojom visokiausių žaidimų, tinkančių žaisti sėdint lovoje. Labiausiai Domas pamėgo "Memory" žaidimą. Žaisdavome jį ir seniau, tik žaidimas trukdavo ne ilgiau poros minučių, o dabar galime drąsiai žaisti pusvalandį, kiekvieną kartą su vis daugiau paveikslėlių porų.  Dar vienas šaunus žaidimas - pasaka "Pirštinė". Jos dėka Domas galų gale teisingai pradėjo naudoti žodelius "tu" ir "aš". Save iš įpratimo būna dar pavadina "tu", tačiau tai nutinka vis rečiau ir rečiau.  O labiausiai nepamainomas tai oranžinis pieštukas, kurį Domui labai norint atnešė kalėdų senelis, reiktų tik įsigyti jam tinkamą dar bent vieną knygą. Vis tik naujos technologijos stebuklingos, o ir vaikas knygą paskaityti gali vienas be tėvų buvimo šalia.
Darbelius, kuriuos  darėme, Domas rinkosi pats.  Nemėgstu aš darbelių knygų, tačiau Domas jas dievina. Būna pasiima varto,varto, kol galų gale nusprendžia ką norėtų pasidaryti. Tokias knygas turime vos kelias, tad greit nebebus iš ko jam pačiam rinktis.  Praeitos savaitės mylimiausias Domo darbelis - drugelis, kurį taip pat išsirinko pats iš vienos mūsų turimos knygos. Darbelių kambaryje pats susirado vazonėlį kūneliui, kamuoliuką galvytei, bei šenilo vielutes drugelio rankytėms. Spalvas kuriomis spalvins drugelį rinkosi taip pats. Nuspalvinęs žaliai, kaip parodyta knygoje drugelį nusprendė papuošti taškučiais, kuriems pasak jo pasidarė liūdna todėl jie visi susikibo rankytėmis. Sunkiausia darbelio užduotis buvo mažus medinius rutuliukus užmauti ant šenilo vielutės galų, pirmą susikaupęs vėrė gan ilgai, tačiau sekančius suvėrė lengvai, be didelių pastangų.
Man beliko drugeliui uždėti sparnus bei nupiešti veiduką.

Kirmėliuko manija mūsų namuose nė truputėlio nemažėja, sakyčiau netgi atvirkščiai didėja. Tad nenuostabu kai šiandien susėdome piešti ir Domo paklausiau ką norėtų nupiešti, jis net nesusimastęs atsakė "pleplia" (kirmėlytę). Prisiminiau, kad viename vaikiškų darbelių puslapėlyje mačiau kirmėlytę iš delniukų antspaudų. Įjungiau ten esančią nuotrauką ir parodžiau Domui. Jam kirmėlytė patiko, iškart suprato ką reikės daryti. Iš piešimo reikmenų dėžutės pats išsitraukė raudonus ir žalius dažus, pasiėmė vieną teptuką sau ir vieną padavė man.  Kai ant lapo atsidūrė pirmasis delniuko antspaudas, Domas pasižiūrėjo į kompiuterį ir man paaiškino, kad dar reikia daug antspaudų. Šaunu, kad galime darbelius daryti pagal rastas schemas, kurias supranta jau net pats Domas.