Sena kartoninė dėžutė, keletas vienkartinių puodelių, keturi tualetinio popieriaus ritinėliai, šiek tiek spalvoto kartono bei smagaus laiko kartu su vaiku dažant ir klijuojant - tik tiek tereikia norint pasigaminti žaidimą, kuris lietingą rudens vakarą suteiks daug žaismingų akimirkų.

Tiesa, dar reikės kelių rutuliukų. Mes naudojome neseniai viename prekybos centre dovanų gautus rutuliukus. Kiek pamenu, tokius prieš metus Lietuvoje savo pirkėjams dalino ir "Maxima".  Tuomet Domui močiutė jų pririnko gan nemažai, bent keturis kartus daugiau nei neseniai pasibaigusioje vokiško prekybos centro akcijoje jų surinkome mes patys.

Su kiekviena diena vis labiau dvelkia rudeniu. Oras vėsus, lietingas. O kai visą dieną pliaupia lyg iš kibiro geriausia veikla kartu su Domu - užduočių knygelės, stalo žaidimai bei vaikiški darbeliai. Per lietingąsias atostogų savaites darbelių darėme ne tiek ir mažai tik aprašyti neprisėdu. Vienas smagiausių prieš kelias dienas darytų darbelių - kartoninių figūrėlių konstruktorius. Aš iš senos dėžės prikarpiau įvairių figūrų, kurias Domas nuspalvino. Vienas dažė teptuku, kitas kempinėlėmis, trečias tiesiog merkė į dažus.

Figūrėlėms išdžiuvus jas įkirpau. Taip spalvotos kartoninės detalės virto konstruktoriumi. Domas iš jų pirmąsias dienas statė laivus su burėmis. Laivai gavosi gan keistos formos, bet vis tik laivai tik deja be kapitono, kurio Domas labai pasigedo.

Beveik prieš mėnesį vyrukai nutarė pagaminti žaislą, kuris tiktų žaisti karštą vasaros dieną kieme, o esant vėsesniam orui juo būtų galima žaisti besipliuškianant vonioje.  Žaidimo gamybos procese Domas buvo daugiau stebėtojas, beveik visas darbas atiteko tėčiui. Prieš gręžiant, pjaunant, sukant Donatui pirmiausia tekdavo atsakyti į milijonus klausimų kas, kodėl ir kam. Ir tik tada, kai Domui  pasidarydavo aišku, kodėl vienoje ar kitoje vietoje bus reikalinga skylė galima buvo imtis darbų.

Nors žaidimas pagamintas iš keleto tuščių plastikinių butelių, senos šlangos bei rūsyje rastos nebereikalingos lentos jis Domui be galo patinka.  Jei tik leidžiame lauke žaisti su vandeniu tuoj pat atsineša ir šį žaidimą. Vandenuką, vis perdėliodamas šlangutes, gali pilstyti net kelias valandas. Pirmąsias dienas buvo įdomiausia stebėti kaip pilant vandenį į vieną butelį užsipildo kitas. 

Vėliau stebėjo, pro kurią šlangutę vanduo išbėga greičiau, o paskutiniu metu nutarė šio žaidimo pagalba lieti žolę, tad vandens į baseinėlius nebespėjam pilti.

Iš vaikystės man labiausiai įsiminė trys žaislai. Pirmasis - baltas it sniegas strutis, atmintyje išliko labiau ne dėl pačio malonumo su juo žaisti, o dėl jo atvykimo į mūsų namus. Oi kaip aš jo išsigandau. Vieną naktį netikėtai prikelta iš saldžių miegų į tamsų kambarį pamačiau įžygiuojantį baltą gyvį. Na ir kaip tokio padaro gali neišsigąsti, juk iki tol žaislų marionečių buvau nemačius. Tėtis, po mėnesį, o gal ir ilgiau, trukusios ekspedicijos, grįžęs naktį namo norėjo padaryti staigmeną, tačiau ši staigmena baigėsi mano baimingu klykimu. Antrasis žaislas, kurio pamenu kiekvieną, net ir pačią smulkiausią detalę - skalbimo mašina. Ji kaip ir strutis buvo kelionių lauktuvės. Tuo metu tai buvo fantastiškas žaislas. Į ją buvo galima pilti vandenį, skalbimo miltelius, stebėti kaip vanduo skalbdamas lėlių drabužėlius kunkuliuoja, vėliau pro apačioje įtaisytą šlangą "purviną" vandenį išleisti.

Na ir trečiasis, kurį tuo metu turėjo daugelis vaikų,- kaleidoskopas. Maniškis buvo plastmasinis gan siauras su viduje esančiais įvairių formų spalvotais stikliukais. Tai vienas įspūdingiausių mano vaikystės žaidimų. Galėdavau žiūrėt ilgai, oi net labai ilgai į besikeičiančius spalvotus ornamentus.

Pasirodo kaleidoskopą visiškai nesudėtinga pasidaryti ir pačiam namuose. Žinoma, to tikrojo su veidrodėliais kaleidoskopo gamybai Domas dar per mažas, o gaminti be jo tiesiog nėra noro. Dėl šios priežasties nutarėme pasigaminti labai nesudėtingą vaikišką kaleidoskopą, kuris Domą apžavėjo. Kai su Donatu paklausėme ką mato pro skylutę Domas su plačia šypsena atsakė, jog mato ne ką kitą, o grožį. Tokio atsakymo nesitikėjau, galvojau išdėstys jog mato spalvotus popieriukus, kuriuos pats atsakingai klijavo. Taigi pirmojo kaleidoskopo gamyba pasiteisino, vėliau, šiek tiek paūgėję, galbūt pasigaminsime ir sudėtingesnį.

Kaleidoskopo vamzdelį mums atstojo "Pringles" bulvių traškučių pakuotė. Šių pakuočių niekad neišmetu, net persikraustydama kelias turimas susidėjau į dėžę. Bulvių traškučių nusiperkame gal porą kart per metus, tad pakuočių, kurios puikiai tinka darbeliams, surenkam itin nedaug.

Vietoj pirmojo stikliuko kaleidoskopui tinka bet koks permatomas popierius ar standesnė permatoma plėvelė. Mes naudojome laminavimo plėvelę, į kurią Domas pridėjo tampomo popieriaus gabalėlių, o aš ją priklijavau prie kaleidoskopo vamzdelio viršaus.

Antrasis stikliukas - "Pringles" pakuotės dangtelis. Jį iš vidinės pusės Domas apklijavo spalvotomis popieriaus skiautelėmis bei papuošė blizgučiais. Būtent dangtelis yra ta kaleidoskopo dalis, kurią sukant keičiasi vaizdas.

Domas ryte ilgai pro langą stebėjo paukščiukus, o kai pabodo atlėkė pas mane prašydamas eiti daryti darbelius. Kai paklausiau ką norėtų šiandien daryti, entuziastingai atsakė - paukščiuką.  Paukščiukams  prireikė didesnių bei mažesnių plastmasinių butelių kamščių, tampomo popieriaus, akyčių bei klijų.
Pirmiausia ant žalio kartono lapo suklijavome paukščiukų kūnelius bei galvytes. Domas išrinko jiems akytes, kurias pats priklijavo.

Paukščių sparnelius, snapelius, saulės spinduliukus bei žolę darėme iš tampomo popieriaus. Aš padariau snapelius, šiek tiek padėjau Domui pagaminti sparnelius, o žolytę, debesėlius bei saulę darė jis pats.

Maniau paveikslas jau baigtas, bet Domas panoro paukščiukams nupiešti dar ir kojytes.

Vakar prisiminėme seniai benaudotus kiaušinių dėklus. Buvau jų prikaupus daug, tačiau kraustantis nusprendžiau išmesti. O šiuose namuose jų surinkome vos kelis,  gyvenimas pačioje dioksino skandalo širdyje atbaidė nuo kiaušinių vartojimo. Teisybę pasakius nelabai jų ir pasigedau. Domas valgyt nei virtų, nei keptų, nei patiekalų su daug kiaušinių negali, alergijos mūsų namų vis dar nepalieka, nors viliuosi kad ankščiau ar vėliau jas mūsų mažasis išaugs...
Vieną iš dviejų namie turimų kiaušinių dėklų panaudojome pelyčių gamybai. Jas Domas išsirinko pats iš praeitą savaitę parsiųstos darbelių knygos, kurioje net dvidešimt žavių darbelių padarytų iš kartoninių kiaušinių dėžučių.  Didžiausias atradimas mums, kad pirštukinių lėlyčių teatro personažus labai paprastai galima pasidaryti iš kiaušinių dėžučių. Kai tik namie atsiras naujų dėklų būtinai pasigaminsime šiuo metu mėgstamiausios pasakos "Katinėlis ir gaidelis" personažus, o šiam kartui trys smalsios pelytės.

Malūnus Domas pamėgo seniai, patinka jam stebėti jų sukimąsi. Namie pro langą dažnai stebi besisukančias vėjo jėgaines, tai pasak jo tikrieji malūnai, o vėjo malūnus Domukas vadina "malūnas namas". Tikrą tokį tematė vienintelį kartą kuomet viešėjome Lietuvoje. Internete, turistiniuose puslapiuose, bandžiau surasti netoliese esantį bent vieną vėjo malūną, tačiau nepavyko. Na bet gal kada nuvyksime į malūnų muziejų, nors turbūt būtų geriausia traukti link Olandijos, kur malūnų tikrai netrūksta.  O šiai dienai užteks mums ir mūsų pagaminto malūnėlio, kuriam prireikė vieno pieno pakelio, 5 medinių iešmukų, putoplasto kamuoliuko, senos kartoninės dėžės malūno sparnams, bei vieno korkinio kamščio. Kaip visada dažymo darbai atiteko Domui, patį malūną leido ir man paspalvinti, tačiau prie sparnų bei rutuliuko neleido nė prisiliesti.

Į kamuoliuką sparnus taip pat panoro pats sukišti, kuo toliau tuo mažiau leidžia man prie darbelių prisidėti, nebent mato, kad pats be pagalbos neįveiks.

Niekad negalvojau, kad vos dviejų metų vaikai gali turėti tokią gerą atmintį. Domas taip gerai įsimena vietas, kuriose lankėsi. Jei jau yra buvęs kokioj vietoj ir vėl ten važiuojame pasakinėja kada reikia sukti į kairę, o kada į dešinę. Pirmą kartą savo pastabumu važiuojant mašina jis mus nustebino prieš gerus tris mėnesius. Tuomet po savaitgalio išvykos grįžinėjome magistrale namo, artėjant išvažiavimui į mūsų miestuką Domas garsiai sušuko "desne suk". Labai nustebome iš kur jis žino, vis tik ne taip dažnai važinėjame tuo keliu... Na o po tos dienos jis mums pastoviai pradėjo sakyt kada į kurią pusę turim sukti, degant raudonai šviesoforo šviesai liepia sustot, sulaukęs žalios ragina tėtį pradėt važiuot. Namie žaisdamas su mašinėlėmis vis sakydavo "dodo stot, zalia vūū", todėl  nusprendėm - laikas mums pasigaminti šviesoforą. Jam pasigaminti mums prireikė sulčių pokelio, virtuvinių rankšluostėlių ritinėlio, guminio popieriaus (Moosgummi), lipukų, bei akrilinių dažų.