Mūsų namuose besidominčių automobiliais nėra, na bent jau anksčiau nebuvo.  Dabartinio darbo dėka D. noromis nenoromis tenka kasdien susidurti su automobilių naujovėmis. Tad vis tik vienas iš keturių mūsų šeimos narių, po truputį pamilsta automobilius. Domui lig šiol jie taip pat visai nerūpėjo. Važiuoja mašina ir gerai. Apie jokius automobilių ženklus nieko neišmano. Jis automobilius teskirsto į tris rūšis: mažos mašinos, didelės mašinos ir džipai. Bet jei ir toliau laisvalaikį leisime kaip paskutinį mėnesį, Domas tikrai nebeliks abejingas automobiliams. Paskutinį kartą vaikštant vienoje "Automobilių miesto" salių, tiek susidomėjo mašinų amžiumi, kad nespėjau galvoti palyginimų. Vienai metų tiek pat kiek močiutei, kita pagaminta tuomet kai gimė promočiutė, trečiai šimtas, kita atsirado tuomet kai gimė tėvelis. Šis žaidimas Domą įaudrino, lakstė nuo vienos senovinės mašinos prie kitos ir vis klausė, kada ji pagaminta, kodėl kai kurių ratai kaip dviračių, galų gale iškilo klausimas kokiu greičiu kai kurios mašinos važiuoja.

Man "Automobilių mieste" kol kas labiausiai patinka pramogos visiškai nesusijusios su mašinomis. Neseniai jame vykusi Kalėdų mugė, sniego kalnas, ledo arena traukia žymiai labiau. Nors negaliu sakyt, kad nesmalsu apžiūrėti vieną ar kitą nestandartinę mašiną. Paskutinį kartą užsukome į po žeme esantį pastatą, kurio visos sienos veidrodinės, o viduryje stovi akį traukiantį Bugatti Veyron.  Šis monstras sužavėjo net ir mane, ką jau kalbėt apie vyrus niekaip negalėjusius nuo šios chromuotos mašinytės atplėšti akių.

Nors per mėnesį laiko "Automobilių mieste" apsilankėme  keturis kartus, visko dar neapžiūrėjome. Nėra jis didelis, ir tikrai vienos dienos užtektų viskam apeiti, bet mes neskubam. Kadangi D. gavo metinį šeimyninį bilietą nesinori aplėkti visas sales per kartą ir vėliau nebenorėti sugrįžti. Kol galima mėgaujamės siūlomomis žiemos pramogomis, o automobilius pasiliekame  pavasariui, kai nebebus dirbtino sniego kalno bei ledo.

Rodos, kiekviena tema, kartais net visai neprotinga, Vokietijoje gali rasti parką, muziejų ar mažų mažiausiai menišką sodybą. Panorai pasisvečiuoti name stovinčiame ant stogo, pabūti tarp drakonų, dinozaurų, pernakvoti medyje, vidurį miesto išbandyti banglentę, sugrįžti į tolimą senovę, pagyventi porą dienų  kaip pirmykštis žmogus ar pajusti tai ką jaučia 1-2 metų mažyliai milžiniškuose namuose bandydami nuo stalo pasiimti šaukštą, pasiekti aukštai lentynoje stovintį žaislą - prašom, tereikia šiek tiek noro, laiko bei pinigų.
Šios savaitės pradžioje pabuvojome Vesterno mieste, kuriame gali pajusti 1740 - 1880 metų Amerikos istorijos dvasią.  Indėnai, kaubojai, autentiškai atkurtas tų laikų miestas, visą dieną skambanti kantri muzika mus apžavėjo.

Organizuojamų šou metu parke pasijunti esantis Vesterno filmo dalis, kuriuos lig šiol esi matęs tik televizoriaus ekrane. Didžiausias skirtumas tarp filmo ir parke vaizduojamo gyvenimo, tas kad čia visi linksmais, su plačia šypsena veidais, neišgirsi šūvių, nepamatysi skriaudžiamų gyvūnų.

O panorėjęs gali pajodinėti ant arklių, vaikai ant ponių, išbandyti aukso plovimo malonumą, sukirsti daugiau nei pusę kilogramo sveriantį steiką, vakare pasiklausyti gyvos kantri muzikos, pernakvoti indėnų palapinėje,  kaubojų rančoje ar margaspalvyje "Pullman City" viešbutyje.

Tiesa, persirengusiems to laikmečio rūbais įėjimas į parką nemokamas, o pirmadieniais bei penktadieniais susipažinimas su gyvuoju vesterno miestu už pusę kainos, dėl šios priežasties ir mes buvome vieni iš tų, kurie laukiniais vakarais mėgavosi pirmadienį.

Savaitę laiko pas mus viešėjo seneliai. Deja, orai šią savaitę mūsų nelepino, tad daugelio planų teko atsisakyti. Paskutiniąją senelių viešnagės dieną planavome praleisti gamtoje, tačiau dėl aplink siaučiančių audrų lauke mėgautis atostogom tiesiog buvo neįmanoma. Galvojau ką galėtume nuveikti, kol visiškai netikėtai prisiminiau Phaeno mokslinį centrą, kurį ruošėmės aplankyti dar prieš praėjusias Kalėdas, bet dėl tuomet užklupusių rūpesčių Phaeno visiškai užsimiršo.

Kaip pernai galėjau pasakot valandų valandas apie Vokietijos muziejų, taip po vakar ne tik aš, bet ir Domas apie tai ką matėme Phaeno galėtume pasakot nesustodami. Nors rašoma, jog vaikams iki penkių metų muziejus nepritaikytas, mūsų trimečiui žvirbliukui buvo ten rojus. Net naktį po apsilankymo muziejuj ramiai miegot negalėjo, vis norėjo papasakot apie labiausiai įsiminusius eksponatus.  O eksponatai šiame muziejuje visiškai kitokie nei įprastuose nuobodžiuose muziejuose, kur gali vaikščiot rankas susikišęs į kišenes kartkartėmis paskaitydamas kas parašyta informacinėse lentelėse.

Čia gali žaisti, bandyti, eksperimentuoti. Didžiu mokslininku, tyrinėtoju gali jaustis visą dieną, nors dienos čia maža, neįmanoma per vieną dieną išbandyti visų trijų šimtų muziejuje esančių eksperimentinių eksponatų.

Domas pabudęs penktą ryto, moksliniame pasaulyje atlaikė šešias valandas.  Nors kojelės jau pynėsi, akelės merkėsi mažasis tyrinėtojas veržėsi išbandyti vieną už kitą įdomesnius eksperimentus. Labiausiai jam įsiminė dūmai, kaip jis sako vienus reikėjo spausti (garinis vulkanas), kitus tik liesti (mini tornadas), besisukantis namas, ore skraidantys kamuoliukai, šaratukai kylantys tai į viršų tai besileidžiantys žemyn, smėlio audra, kurios stiprumą gali nustatyti pats, kreivi veidrodžiai, bei svarstyklės pasak kurių Domas sveria tiek kiek bebras, tėvelis sunkus kaip elnias, mamytė kaip vilkas, o senelis sveria tiek pat kiek užsispyręs avinas.

Apie šiandienos šventę, vaikų dieną, Domui papasakojome vos pabudus. Paklausę ką norėtų šia proga nuveikti, sulaukėme dviejų pageidavimų. Domas norėjo arba plaukti dideliu laivu, arba važiuoti skinti braškių. Kadangi artimiausi braškių laukai priklauso pramogų kaimeliui Karls, apie kurį girdėjome daug gerų atsiliepimų, nieko nelaukdami išvykome į braškių karalystę. Tiek visko iš braškių, su braškėmis, braškių formos, braškių kvapo ir panašiai tikrai nesitikėjau pamatyti. Akys raibo nuo įvairovės: braškinė duona, braškių vynas, alus, likeris, braškiniai tortai, bulvytės su braškiniu kečupu, braškiniai stalai bei kėdės, braškiniai indai, rūbai, batai, papuošalai, laikrodžiai, visko išvardinti tikrai neįmanoma. Domas tik sukiojosi, dairėsi, kvietė žiūrėt tai vienur, tai kitur, juk visur braškės.

Be visų braškinių gėrių, kuriuos gali įsigyti, kaimelyje netrūksta ir pramogų. Galima stebėti kaip verdama braškių uogienė, kepama duona, skrudinama kava, gaminamos žvakės, vata kemšami minkšti žaislai, gaminami braškiniai saldainiai. Saldainių gamyba mažąjį smalsutį sudomino labiausiai. Nors ir mums su Donatu jų gamyba buvo visiškai nematyta, tad visi trys išpūtę akis stebėjom, o vėliau ragavom ką tik pagamintus saldainius.

O kai vaikams pabosta stebėti "rimtus" gamybos procesus prasideda linksmybės vaikiškuose atrakcionuose. Pasivažinėjimai traktoriais, jodinėjimas ant ponių, bulvių maišų čiuožykla, karvių melžimas, supynės, "skraidančios karvidės", šokinėjimai šiene ir tai tik dalis pramogų Karls kaimelyje. Keisčiausia, kad įėjimas į šį parką nemokamas ir tik už keletą "rimtesnių" vaikiškų atrakcijų tereikia susimokėti.

 

Apie Serengeti parką sužinojau visai neseniai, perskaičiau apie jį mažiau nei prieš metus viename vokiškame blog'e, kurį žiūrint taip ir norisi imti penkis mažus virbalus ir pradėti megzti kojines. O kai sužinojome, jog kelsimės gyventi vos 115 km nuo šio parko, jis atsidūrė norimų aplankyti vietų sąrašo viršuje. Parką suplanavome aplankyti dar prieš Domo trečiąjį gimtadienį, vis tik nuo trijų metų vaikams įėjimas kainuoja 20 eurų.  Nemokant įėjimo už Domą, bei atsispausdinus parko puslapyje esantį kuponą, su kuriuo vairuojantis mašiną asmuo įleidžiamas nemokamai į parką patekome už minimalią kainą.  Po dienos nuostabiame gyvūnų bei pramogų pasaulyje galiu garantuoti, kad ten tikrai dar sugrįšime.

Serengeti parkas susideda iš dviejų dalių: gyvūnų safaris bei pačios įvairiausios karuselės. Domas važiuodamas į parką labiausiai norėjo pamatyti žirafas, tad mums labai pasisekė, nes žirafos buvo pačioje safario pradžioje.

Parke gyvūnai labai draugiški, taip ir taikosi įkišti nosį pro mašinos langą, tikėdamiesi gauti bent vieną gardų kasnelį. Domas labiausiai saugojosi stručių, juos tik pamatęs prašydavo uždaryti langą.

Karinigiausiai kaip ir priklauso nusiteikę liūtai ir tigrai. Viena žavi liūtė mašinai važiuojančiai už mūsų nusprendė nukasti veidrodėlį. Nukasti nepavyko, tačiau dantų žymes atminimui paliko. Labiausiai džiaugėmės, kad tai ne mūsų mašina.

 

Na, o mane labiausiai sužavėjo baltieji tigrai. Žavūs, aktyvus, reikalaujantys dėmesio, susidarė įspūdis, kad būtent su jais parko darbuotojai turi daugiausiai vargo.

Iš gyvūnų karalystės persikėlėme į pramogų pasaulį. Čia daugiausiai džiaugsmo buvo Domui, suposi kiek ir kur norėjo. Išeinant iš parko vos kojeles vilko. Siūlėm iki mašinos panešti, bet jis atsisakė, nusprendė nupėdinti pats. Įlipęs į mašiną teištarė du žodžius - Domukas alkanas, tačiau vos spėjęs atsikąsti pirmąjį kąsnį "nulūžo".

 

Nuostabią Einsiedel kultūros salą atradau visiškai netikėtai. Penktosioms vestuvių metinėms, kurios vadinamos medinėmis vestuvėmis, ieškojau ko nors susijusio su medžiu. Kilo įvairių minčių, tačiau po dienos, kartais net greičiau visos tos mintys skambėjo visiškai neįdomiai...
Tačiau vieną dieną bežaisdama su Domu pagalvojau apie daugelio vaikų svajonę - namelį medyje.  Vaikystėje turbūt ne tik aš svajojau tokiame namelyje pasislėpti, jame susikurti savą magišką pasaulį.  Įvedus į visažinį google žodelį "baumhaus" (namelis medyje) radau straipsnį apie viešbučius tokiuose nameliukuose. Dar po kelių minučių paieškos tokį viešbutį radau ir Vokietijoje būtent Einsiedel parke. Namukų nuotraukos mane taip sužavėjo, kad nieko nelaukus vieną jų užsakiau. 

Nuvykę  į Vokietijos - Lenkijos pasienyje esantį parką vadinamą kultūros sala atradome ne tik nuostabų namelį medyje, bet ir visą fantastišką medžio karalystę, kuri mus stebino beveik tris dienas, pateikdama vis naujų staigmenų.
Mūsų pažintis su parku prasidėjo nuo teatralizuotos vakarienės - naujo Turisėdijos šalies karaliaus rinkimų. Visi dalyviai buvo suskirstyti į gentis. Mes patekome į puodžių gentį, tad gavome melsvus drabužius.  Persirengus mums buvo įteiktas žemėlapis kaip rasti mums paskirtą staliuką.  Užduotis nebuvo tokia paprasta kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tiesa dar prieš įžengdami į "Karūnavimo salę" (nuostabų 28 pakopų restoranėlį, kuriame kiekvienas kvadratinis centimetras savitas, visiškai nestandartinis, tikriausiai ir nebeatkartojamas) gavome kerinčio gėrimo kvepiančio šviežiais šalavijais. Tai buvo pirmas kartas kai Donatas gerdamas šalavijų skonio gėrimą nesiskundė, o net pagyrė, kad labai skanu. Vistik šalavijas puikiai dera su šviežiais apelsinų gabaliukais.

Po to kai visi susėdo prie stalų ir paskanavo pirmojo patiekalo, kiekvienai genčiai teko išsirinkti vadą, kuris pretenduos tapti naujuoju Turisėdijos šalies karaliumi. Visiškai netikėtai puodžių genties vadu buvo išrinktas Donatas.

Būtent tuomet ir prasidėjo linksmybės, juokas iki ašarų, nes būsimasis karalius turėjo būti kuo vaikiškesnės sielos. Donatui teko pabūti ir beždžione, ir višta, ir tyliai plaukiančia žuvimi, kuo greičiau išgerti litrą turisėdiško vyno, šokti limbo, leistis nuo čiuožyklos, gaudyti obuolį, kovoti su kitais kandidatais į karalius na ir... ir dar milijonas užduočių. Tarpuose tarp užduočių spėjom ir pavakarieniauti, sukirtome kaštoninės sriubos, dar keletą keistų, tačiau labai skanių patiekalų. Vakaras patiko ne tik mums bet ir Domui. Galvojau, jam bus nuobodu, pavargs ir teks mums nesulaukus pabaigos keliauti miegot, tačiau Domas išbuvo iki pačios pabaigos, dalyvavo ne mažiau nei suaugusieji. Na tik valgyt atsisakė, patiekalai pasirodė per daug neįprasti, vienintelė duonytė buvo patikima.

Na kas liečia maistą tai parke daugiau įdomybių, ne vien "Krönum" (karūnavimas) vakarienė. Panorėjus užkąsti bei užsukus į parko užkandinę, nustembi maistą gaudamas valgomuose vafliniuose induose.

Norint pavalgyti restoranėlyje pirmiausia su mediniu šaukštu reikia paskambinti į varpą. Išgirdus varpų muziką padavėja įteikia medinį meniu bei kamuoliuką. Išsirinktų patiekalų pavadinimus tenka surašyti ant lapuko, kurį sulankstytą reikią įdėti į kamuoliuką.  Po šio proceso belieka surasti restorane skylę, į kurią įmetus kamuoliuką su pageidavimais, jis tuneliais nukeliautų į restorano virtuvę. Smagi atrakcija, ar ne?

Kas man labiausiai patiko Einsiedel kultūros saloje išskirti negalėčiau. O Domas išsirinko mėgstamiausią vietą - malūną. Pirmą vakarą į jį lipti kartu su Domu buvo šiek tiek nedrąsu. Galvojom, kad ir pats Domas bijos, bet pas jį baimės jausmo aukščiui, laipiojimams, naujiems patyrimams nėra. Taip pradžioje bauginančiai atrodęs malūnas tapo pati paprasčiausia atrakcija. Po jo sekė tamsūs tuneliai, lipimas įvairiomis kopėčiomis, aukštos pilys, labirintai.

Apie laiką praleistą nepaprastame medžio pasaulyje galėčiau pasakot ir pasakot, kiekviena detalė jame verta dėmesio, nuo pat pirmos minutės esi įtraukiamas į magišką pasaulį. Tik įėjus gavome laišką, kurį atidaryti galima tik likus valandai iki vidurnakčio, įdomu kiek tokių kurie iškenčia. Mes atidarėme 22:00, visai neblogai, ne tiek ir daug nusižengėm taisyklėm. Na o po to marš su laišku lobių ieškoti...

Trumpai tiek apie parką. Mes ten praleidome nuostabų savaitgalį, mediškesnių medinių vestuvių  turbūt būti ir nebegalėjo.  Į vieną pusę  važiuoti 700 km tikrai vertėjo.