Šiandien mūsų žvirbliukui jau treji. Gimtadienio temą Domas išsirinko pats - gaisrininkai. Daug atrakcijų bei žaidimų šiai dienai nesiruošėme. Nujautėm, kad pati didžiausia atrakcija bus taip ilgai laukta gimtadienio dovana. Nuoširdus ačiū seneliui už padėtą išpildyti svajonę. Vos pastačius batutą Domas norėjo paskambinti padėkoti toli esančiam seneliui, tačiau sugebėjome prisiskambinti tik kitos dienos pavakarėje.

Pirmąja dieną Domas ant batuto praleido beveik penkias valandas, manėm sekančią dieną skaudės kojeles ir tikrai ant batuto nebelips, tačiau klydom. Antrąją dieną Domas šokinėjo nei kiek nemažiau nei pirmąją.

Antroji gimtadienio pramoga - muilo burbulai. Pirmą kartą bandėme patys pasigaminti burbulų skysčio. Deja, tobulo recepto neatradome. Teks dar nemažai paeksperimentuoti, kol gausis tai ko norime. Tačiau ir su ne visiškai vykusiu skysčiu burbulai Domui suteikė daug džiaugsmo, ypatingai jų sprogdinimas.

Na ir trečiasis paskutinis žaidimas - vandens bombos, be galo linksmas vasariškas žaidimas. Būtent jo metu skambėjo daugiausia juoko, buvo daug šlapių nuotaikingų akimirkų.

Šventės pabaigai kaip ir priklauso buvo tortas su trimis žvakutėmis. Domas užsiprašė gaisrinės torto, tad stengėmės šį jo norą patenkinti.  Kartu su Domuku kepėme du nedidelius kekso formos tortukus. Domas norėjo šokoladinio torto, tad gaisrinės mašinos priekiui kepėme šokoladinį su riešutais ir vyšniomis. O didesniajai torto pusei jogurtinį su avietėmis. Nežinau kodėl, bet Domas visada prašo šokoladinių tortų, tačiau jų nevalgo. Užtenka mažo kąsniuko ir bėga nuo stalo, būtent todėl viso torto šokoladinio nekepėm. Kai tortai iškepė Domas žiūrėjo į juos liūdnu veideliu, niekaip negalėjo suprasti kodėl mes iškepėm du paprastus tortukus, kurie visiškai nepanašūs į gaisrinę mašiną.  Mano kalbos, kad prabudęs ryte ras juos pavirtusius į gaisrinę jo visiškai neguodė.
Vakare paguldę nepatiklų Domą miegoti, kartu su Donatu kibome į torto puošimą. Kai pradedu puošti tortus niekad neįsivaizduoju koks bus galutinis rezultatas, o dar kažkur viduje visuomet kirba mintis, jog  vis tiek nesigaus. Bet šįkart gavosi, tortas patenkino Domo lūkesčius, o ir mes su Donatu likom savo ilgu naktiniu triūsu patenkinti.

Prieš daugiau nei savaitę sulaukiau klausimo, kiek gi senių besmegenių gyvena žiemą mūsų namuose.  Nėra pas mus jų daug, nors man jie labai patinka. Nieko gražiau baltą žiemą nėra už kieme stovintį besišypsantį besmegenį. Domui taip pat jie labai patinka, galėtų tai statytų kasdien, tik gaila kad sniegas ne visada limpa. 

Kad jau visi trys taip mėgstame baltučius su morkine nosimi senius nusprendėme šiemet Kalėdų tortą taip pat daryti besmegenio formos. Tortui įdarus dariau dar niekad nebandytus. Didžiajam kepiau cinamoninius biskvitus bei pertepiau obuolių kremu, o mažajam vanilinius biskvitus pertepiau abrikosų džemo bei cinamoniniu kremu. Abi torto dalys buvo nepaprastai skanios, tad manau kepsime tokius tortus dar nekartą.

Na ir vis tik kiek tų besmegenių mūsų namuose. Šiandien galų gale nusprendėme suskaičiuoti. Be besmegenių, kuriuos šiemet su Domuku gaminome ir jau anksčiau aprašėme atradome dar šešis.
Vienas iš jų atkeliavo šiemet pas mus iš Airijos bei papuošė Naujųjų Metų sutikimo laukiantį šampano butelį.

Domo mylimiausias raudonkelnis besmegenis stovi pas mus ant laiptų. Kiekvieną kartą eidamas pietų miegelio Domas jį paguldo ant laiptų bei liepia miegot, kai prabunda lekia prikelti ir senio. Į lauką neatsisveikinus su seniu taip pat neišeina. Kartais jų pokalbis užtrunka taip ilgai, kad mums su Donatu baigiasi kantrybė bei noras eiti iš namų.

Ilgiausiai mūsų namuose gyvena besmegeniai nupiešti ant kavos puodelių. Šiuos puodelius įsigijome pirmosioms Kalėdoms, kurias sutikome ne gimtojoje Lietuvoje. Tais metais puodeliai buvo vienintelė kalėdinė atributika mūsų mažutėliame studentiškame kambarėlyje. Tuomet skaičiavome kiekvieną centuką, pamenu ilgai mastėm ar galim leisti juos sau nusipirkti, tačiau galų gale po kelių dienų svarstymo jiems neatsispyriau. Gal todėl tie du puodeliai su linksmai besišypsančiais besmegeniais mūsų mėgstamiausi, kavą ar arbatą skaniausia mums gerti būtent iš jų ir ne tik kalėdiniu laikotarpiu, o visus apskritus metus.

Dar vienas besmegenis iš dėžės išlendantis tik per Kalėdas, apsigyveno pas mus per ne mažiau įsimintinas Kalėdas. Jas sutikome taip pat Vokietijoje, bet nebe dviese, per jas mano pilvelyje jau gyveno Domukas. Tai buvo pirmos Kalėdos, kurių nors ir būnant toli nuo namų negaubė ilgesys, liūdesys, per kurias jautėmės laimingi būdami ir vieni.

Pats mažiausias besmegenis puikuojasi ant mūsų šaldytuvo.  Jį parsivežėme iš pačio kalėdiškiausio Vokietijos miestelio - Rotenburgo prie Tauberio upės. Šį miestelį pamilau iš pirmo žvilgsnio, jei kas leistų būtent ten sutikčiau kiekvienas Kalėdas. Kalėdų muziejus, kalėdinės parduotuvytės dirbančios kiaurus metus, kalėdinės girliandos nenukabinamos net vasarą, siaurutės gatvės, neapsakomo skonio sniego gniūžtės - visa ta taip užburia, kad miestelį palikti būna beprotiškai sunku. Atsidūsti ir prižadi kitais, o gal dar kitais metais ten vėl sugrįžti.

Na o pats didžiausias besmegenis Kalėdas sutinka verandoje. Jį  pernai Domukui atvežė tetulė iš Lietuvos. Su šiuo besmegeniu tiek pernai tiek šiemet Domas bendrauja rytais. Pusryčių nevalgo tol kol senio neįjungiame. Kaip jis garsiai šaukia jam labas rytas, mojuoja rankytėmis kiek pajėgdamas, kol galų gale senis prisipučia taip pabusdamas po nakties miego.

 

p.s. kol rašiau šį įrašą Donatas namie sugebėjo atrasti dar vieną besmegenį...

Gyvenant Lietuvoj labai retai kildavo mintis patiems kepti tortus, o kaip nors ypatingai juos puošti iš vis niekada nebūčiau pagalvojus. Sugalvodavai kokio nori, paskambinai, užsakei ir turi. Tačiau čia viskas kitaip, pirmiausia užsisakyti skanų tortą gana sudėtinga, o papuošimai dažniausiai atrodo kaip kelių metų vaiko padaryti. Todėl tenka bandyti patiems sukurti kažką gražaus ir šventiško.

Neseniai su Egle gaminome tortą Gabijos gimtadieniui. Gimtadienio tema buvo princesiškas vakarėlis, tad ir tortą nutarėm padaryti atitinkantį šią temą. Visą vakarą triūsėm virtuvėje kol pagaminom pricesišką tortą. Rezultatu likom patenkintos ne tik mes, bet ir visi svečiai bei mažoji Gabija :) Įdomu koks bus tortas sekančiais metais :)