Aš su Domu tris, Donatas keturias dienas praleidome Vokietijos vidurio kalnyne - Harce. Tai gan nedidelis vos 110 km ilgio kalnynas, kurio aukščiausias vieta, Brockeno kalnas, tesieka 1141 m. Vaizdai čia fantastiški, apipinti mitais, legendomis. Pasak legendų šias vietas labiausiai mėgo raganos, tad dar ir dabar kasmet čia triukšmingai švenčiama Valpurgijos naktis. Tikiuosi Domo baimė persirengėliams, velniams bei raganoms greitu metu išnyks ir gal net kitą pavasarį šioje šventėje apsilankyti galėsime ir mes.  Po pernykščio Helovino parado įvairiausi persirengėliai, net ir vaikiški pasakų ar filmukų herojai jam kelia baimę. Pamatęs iškart slepiasi, bando apeiti kuo didesniu spinduliu. Tad įvairių karnavalų šiuo metu vengiame.
Per trumputes atostogas pamatėme itin mažą kalnyno dalį. Beveik visą laiką skyrėme Bode upės slėniams.

Keltu kėlėmės į raganų šokių aikštę, mėgavomės nuostabiomis uolomis, Domas su tėveliu važinėjosi vasaros bobslėjaus trasomis. Ši atrakcija jam patiko labiausiai. Maksimalus Domo pasiektas greitis 38,77 km/h. Sunkiausia ryte buvo sulaukti kol trasas atidarys, mes kaip visuomet visur būnam labai ankstyvi. Labai norėtųsi, kad bent savaitgaliais ar atostogų metu Domas pamiegotų ilgiau, deja deja tai tik mudviejų su Donatu svajonės.

Vieną rytą Domas prabunda šaukdamas Kalėdų senelį, kitą - dar nė nepramerkęs akių sako eisiąs statyti kieme palapinę, trečią - būdamas pusiau sapnuose skubės plukdyti baseinėlyje žuvyčių,  na ir galiausiai vieną rytą prieš rytinį pasisveikinimą praneša, jog būtinai būtinai gamins baidyklę. Baidyklė nustebino labiausiai. Jis net viziją turėjo kaip ji turi atrodyt - du surišti pagaliukai, kuriuos jis aprengs medžiaga bei nudažys gražiai galvą.
Tądien baidyklę daryti atsisakiau prižadėdama, kad savaitgalį parsinešę su tėveliu iš miško šakų galės abu kartu pasigaminti. Likusias dienas iki savaitgalio Domas baidyklės nė nepaminėjo, galvojau pamiršo, bet klydau. Jei jis ko užsimano neperkalbėsi, taip ir šįkart. Šeštadienį mums priminė, jog turime eiti į mišką ieškoti šakų bei  gaminti baidyklę. Parsinešę kelias pušies šakas, pasiskolinę jūrų kiaulytės šieno bei atradę seną paklodę vyrukai baidyklę pagamino. Tokią tikrą, baisią, baisią, šiek tiek panašią į vaiduoklį.

Kaip bebūtų gaila saldžiųjų arbūzų sezonas artėja į pabaigą. Jų niekada nespėju atsivalgyti. Bet Domui jų jau iki soties. Valgo jau tik tuo atveju jei iš jų sugalvojame išpjaustyti ar išspausti įvairias formeles. Joms atsispirti vis dar negali, tad valgo daug, oi net labai daug...

Pavasarį betvarkydami sodą radome tris gan didelius plastikinius žiedus. Sodo reikmenyse ne ką išmanau. Nežinodama kam jie gali būti naudojami, ketinau radinį išmesti. Tačiau po poros dienų išvydus tokius pat žiedus sodo reikmenų parduotuvėje nuomonę pakeičiau. Kadangi kaina ne tokia ir maža palikom juos tūnoti įrankių namelyje.
Po kurio laiko Domas juos labai pamėgo, naudojo vietoj skraidančios lėkštės. Šie žiedai jam skrido lengviau, aukščiau, tiksliau nei įprasta skraidanti lėkštė. Žaidėm taip pusę vasaros, kol Domas vieną dieną panoro žiedus papuošti. Tam panaudojome ryškias tampomo popieriaus juosteles.  Spalvingas skraidantis ratas tapo dar smagesnis žaidimas kieme.

Beveik prieš mėnesį vyrukai nutarė pagaminti žaislą, kuris tiktų žaisti karštą vasaros dieną kieme, o esant vėsesniam orui juo būtų galima žaisti besipliuškianant vonioje.  Žaidimo gamybos procese Domas buvo daugiau stebėtojas, beveik visas darbas atiteko tėčiui. Prieš gręžiant, pjaunant, sukant Donatui pirmiausia tekdavo atsakyti į milijonus klausimų kas, kodėl ir kam. Ir tik tada, kai Domui  pasidarydavo aišku, kodėl vienoje ar kitoje vietoje bus reikalinga skylė galima buvo imtis darbų.

Nors žaidimas pagamintas iš keleto tuščių plastikinių butelių, senos šlangos bei rūsyje rastos nebereikalingos lentos jis Domui be galo patinka.  Jei tik leidžiame lauke žaisti su vandeniu tuoj pat atsineša ir šį žaidimą. Vandenuką, vis perdėliodamas šlangutes, gali pilstyti net kelias valandas. Pirmąsias dienas buvo įdomiausia stebėti kaip pilant vandenį į vieną butelį užsipildo kitas. 

Vėliau stebėjo, pro kurią šlangutę vanduo išbėga greičiau, o paskutiniu metu nutarė šio žaidimo pagalba lieti žolę, tad vandens į baseinėlius nebespėjam pilti.

Mėgstamiausi Domo "žaislai" lauke - smėlis, žemė ir vanduo. Na ir žinoma mama šalia. Jei tik aš įeinu į namų vidų Domas purvinomis juodomis kojomis atlekia paskui. Tad nenuostabu, kad mūsų namų pirmasis aukštas vos ne kasdien virsta kaimiška lauko virtuve ar nedideliu tvarteliu, nes nuo jūrų kiaulytės apsigyvenimo grindis Domas dažnai papuošia šienu, žole ar salotų lapais.  Paprastai pats puola ir siurbti, tik deja šio darbo iki galo niekuomet nepabaigia. Betvarkė manęs jau seniai nebeerzina, jaučiu, jog su laiku tampu vis didesnė chaoso gerbėja, kas labiausiai džiugina mažąjį vyruką. Jis negali pakęsti kai mama tvarkosi, prašo palikti viską kaip yra, juk pasak jo nieko nėra maloniau už bardaką.

Kieme taip pat Domas mėgsta chaosą. Tik spėk įpilti į baseinėlį švaraus vandens žiūrėk jis jau juodas. Vieną dieną baseine smėlis, kitą žemės ar akmenėliai.

Žaidimai purve vienas malonumas. Nors jie tikrai ne tokie purvini kaip vaikų šiandien švenčiančių pirmąją tarptautinę purvo dieną. Graži idėja, suteikianti vaikams galimybę mėgautis purvu nebijant tėvų priekaištų dėl suteptų drabužėlių, purvinų batų bei dumbluotų plaukų. Smagių ir jums linksmybių purvynuose!

Fischland - Darss - Zingst pusiasalį palikome ankstyvą šeštadienio rytą. Pakeliui namo neatsispyrėme dar kartą apsilankyti braškiniame Karls kaimelyje. Šįkart ilgai nežtrukome, Domo pageidavimu pažiūrėjome kaip gaminami saldainiai, pamatėm ne braškinių kaip pirmąjį kartą, o citrininių saldainiukų gaminimo procesą, bei prisiskynėme pintinėlę braškių.

Kadangi tokią gražią dieną anksti namo grįžti nesinorėjo nusprendėm apsilankyti Warnemiunde uoste. Jis traukė labiausiai dėl didingų kruizinių laivų. Buvom skaitę, kad šeštadienį į uostą atplauks net trys kruiziniai laivai, tarp kurių ir didingas Costa Atlantica laivas. Mums labai pasisekė, nes šis laivas, turėjęs uostą pasiekti 7 valandą ryto, vėlavo ir  pasirodė tik prieš pirmą valandą,  kaip tik tuomet kai mes vaikštinėjome po uostą.  Buvo gan įdomu stebėti kaip tolumoje atrodęs mažas taškelis virsta didingu net 292 metrų ilgio laivu.

Be daugybės pačių įvairiausių laivų, uoste šiuo metu galima pamatyti dar ir įspūdingas smėlio skulptūras, pastatytas tik iš smėlio ir vandens. Šių metų skulptūrų tema - jūros istorijos.  Tad, buvo labai džiugu išvysti smėlio skulptūrą skirtą jūros deivei Jūratei, kurią sukūrė rusų menininkas Sergey Tselebrovsky.

Niekad negalvojau, kad Baltijos jūros krantai tokie įvairūs.  Per savaitę apėjome tik apie  10 km pakrantės, o pamatėme tikrai daug. Balto smėlio paplūdimiai, akmenuotos pakrantės, negyvosios kopos,  skardžiai, medūzų kolonijos, laukinės pakrantės beveik nepaliestos žmogaus.  Būtent laukinė Darso pakrantė mus sužavėjo labiausiai, ne veltui ji patenka į įspūdingiausių pasaulio paplūdimių dvidešimtuką.

Deja, nuotraukų iš šios vietos teturime vos keletą, mat penktadienis Donatui buvo nesėkmių diena. Pirmiausia vaikštinėdamas pajūriu pametė batus. Batų gaila nebuvo, tik vis svarstėm kaip reiks basam per uoduotą sengirę grįžti į miestelį. Tačiau ši problema po daugiau nei penkių valandų mėgavimosi vakarine Darso pakrante išsisprendė pati, Donatas visiškai nesitikėdamas batus atrado.

Antroji nesėkmė buvo skausmingesnė.  Donatas mūsų kasdieninį palydovą - mylimą fotoaparatą - išmaudė bangose. Fotoaparatas neberodė jokių gyvybės ženklų, teko bandyt džiovinti saulutėje, kuri šiek tiek pagelbėjo. Fotoaparatas vėl veikė, nors nuotraukos gavosi nebe tokios kokybiškos. 
Ką gi, šių dviejų "nesėkmių" mūsų tėveliui tądien buvo negana. Kai saulės ir maudynių buvo jau iki soties Donatas pastebėjo kojoje įsisiurbusią erkę. Kaip besisaugotume, paskutinius keturis metus šių gyvių neišvengiame. Baisiausia buvo kai prieš du metus oro uoste prieš pat lipant į lėktuvą pamačiau erkę Domo galvutėje. Teko kreiptis į oro uosto medikus, kas pasirodo nėra taip paprasta.  Pirmiausia vieni, vėliau kiti oro uosto apsaugos darbuotojai panoro įsitikinti ar nemeluojame, ir tik po kelių visiškai ne medicininių apžiūrų su trijų apsaugos darbuotojų palyda patekome pas oro uosto medikę, kuri ištraukė iš Domo galvytės bjauriąją erkę. Šįkart Donatui erkės traukti neprireikė, kol parėjome pasiimti erkėm traukti skirtos kortelės, ji nežinia kodėl išlipo pati.

Na ir dienos pabaigai juoko buvo iki ašarų. Po nuostabaus šilto vakaro prie jūros grįžinėjome į butą, kuriame apsistojome.  Džiaugėmės, kad paskutinis atostogų vakaras buvo nuostabus, pilnas Domo juoko, gyvos muzikos pakrantėje, bei vis dar šildančių besileidžiančios saulės spindulių, kai staiga mielas paukštelis nutarė baltomis šitomis dėmėmis papuošti Donatą...