Turime vieną labai Domo mėgiamą darbelių knygą. Kai jam panorėjus daryti darbelį atsisakau, jis tuoj pat lekia jos pavartyti. Žiūrinėja tol, kol nusprendžia ką norėtų daryti, pats darbelių kambarėlyje bando susirasti viską ko jo išsirinktam darbeliui reiktų.
Šįkart jam užkliuvo bitutė iš vazonėlio. Paprastai susirinkęs ko reiks darbeliui kviečia mane, tačiau šįkart pakvietė tik tuomet kai vazonėlį baigė dažyti geltonai. Norėjo ir bitutės galvutę nudažyti vienas, bet nerado kur galėtų dažant įstatyti rutuliuką, kad jis neriedėtų.

Vis dar atrodė, jog metai tik tik prasidėjo, o jau žiūrėk pusės pirmojo jų mėnesio nebėra. Metų pradžia tikrai nebuvo tokia, kokios norėtųsi. Iš namų išėję buvome vos kelis kartus, o ir tuos tik dėl to, kad nuvykti pas gydytojus. Tik apsidžiaugdavome gerėjančia Domo sveikata, sekančią dieną vėl pablogėdavo, vėl tekinomis pas daktarus, vėl vaistų kursas.  Sunkiausia šių savaičių užduotis buvo Domą išlaikyti vienoje vietoje. O jis ne iš tų kuris galėtų bent penkias minutes nusėdėti vietoje, jis nei minutės nesugeba pabūti ramus. Net jei skaitome knygą, jis nenustygsta vietoje, jam reikia viską ką perskaitėme pavaizduoti, ramiai klausytis jam tiesiog neįmanoma. 
Ramiausias jis būna piešdamas, darydamas darbelius. Tad per šias savaites pripiešėme nesuskaičiuojamą galybę lapų, karpėme, lankstėme,  klijavome, sprendėme įvairias užduotėles, prisigalvojom visokiausių žaidimų, tinkančių žaisti sėdint lovoje. Labiausiai Domas pamėgo "Memory" žaidimą. Žaisdavome jį ir seniau, tik žaidimas trukdavo ne ilgiau poros minučių, o dabar galime drąsiai žaisti pusvalandį, kiekvieną kartą su vis daugiau paveikslėlių porų.  Dar vienas šaunus žaidimas - pasaka "Pirštinė". Jos dėka Domas galų gale teisingai pradėjo naudoti žodelius "tu" ir "aš". Save iš įpratimo būna dar pavadina "tu", tačiau tai nutinka vis rečiau ir rečiau.  O labiausiai nepamainomas tai oranžinis pieštukas, kurį Domui labai norint atnešė kalėdų senelis, reiktų tik įsigyti jam tinkamą dar bent vieną knygą. Vis tik naujos technologijos stebuklingos, o ir vaikas knygą paskaityti gali vienas be tėvų buvimo šalia.
Darbelius, kuriuos  darėme, Domas rinkosi pats.  Nemėgstu aš darbelių knygų, tačiau Domas jas dievina. Būna pasiima varto,varto, kol galų gale nusprendžia ką norėtų pasidaryti. Tokias knygas turime vos kelias, tad greit nebebus iš ko jam pačiam rinktis.  Praeitos savaitės mylimiausias Domo darbelis - drugelis, kurį taip pat išsirinko pats iš vienos mūsų turimos knygos. Darbelių kambaryje pats susirado vazonėlį kūneliui, kamuoliuką galvytei, bei šenilo vielutes drugelio rankytėms. Spalvas kuriomis spalvins drugelį rinkosi taip pats. Nuspalvinęs žaliai, kaip parodyta knygoje drugelį nusprendė papuošti taškučiais, kuriems pasak jo pasidarė liūdna todėl jie visi susikibo rankytėmis. Sunkiausia darbelio užduotis buvo mažus medinius rutuliukus užmauti ant šenilo vielutės galų, pirmą susikaupęs vėrė gan ilgai, tačiau sekančius suvėrė lengvai, be didelių pastangų.
Man beliko drugeliui uždėti sparnus bei nupiešti veiduką.

Nuo pirmųjų šios žiemos šalčių su Domu ruošiamės pagaminti lesyklėlę žiemą neturintiems maisto paukščiukams, tačiau šį darbą vis nukeldavom kitai dienai, vėliau dar kitai. Donatas taip pat turėjo mintį kartu su Domu sukalti lesyklėlę, bet vis atsirasdavo kas nors svarbesnio. Kadangi žiemos beliko tik porą mėnesių, darbas jau nukeliamas kitiems metams, kuomet Domas galės dar daugiau prisidėti prie medinės lesyklėlės gamybos. Tačiau šiemet paukščiukais vis tiek pasirūpinome. Netikėtai mūsų naujajame sode radau apaugusią samanomis, apkerpėjusią molinę lesyklėlę. Nušveitus atsiskleidė jos nepaprastas grožis, tai mažytis molinis nameliukas su langeliais, durelėmis, mažyčiu balkonėliu bei taškuotu apvaliu stogeliu.
Na o šiandien Domuko prašymu pagaliau pagaminome dar vieną paprastą lesyklėlę - varpelį. Domas vieną didesnių turimų molinių vazonėlių nudažė pasirinktomis spalvomis. Per vazonėlio apačioje esančią skylutę pertraukė šniūrą, o aš pririšau iš įvairių kruopų sulipdytą rutuliuką. Lesyklėlę - varpelį pakabinome mūsų kieme. Domas vis stovi prie lango tikėdamasis kuo greičiau išvysti kaip paukščiukai maitinasi iš jo pagaminto varpelio.

Pagaliau darbelis, kurį darėme visi trys. Darbeliu net sunku tai pavadinti, čia greičiau visas darbas, nes pradėjome daryti prieš savaitę, o pabaigėme tik šiandien. Tiesa, ir neplanuotai. Domo kantrybė baigėsi belaukiant kada turės pingvinukus. Šiandien net ašarėlę išspsaudė, tad kad nereiktų ilgiau ašaroti prisėdome pabaigti pašėlusių mažųjų pingviniukų.
Prieš savaitę Donatas su Domu iš putplasčio likučių, kurių po persikraustymo pas mus rūsyje tikrai netrūksta, suklijavo kalną. Putplastis Domui pasirodė labai keistas, susidūrė su juo pirmą kartą, neaišku buvo kodėl trupa, kodėl visi sulaužyti gabaliukai skirtingos formos, ilgai mastydavo kurią gabalėlio pusę tepti klijais, o kuri bus geroji pusė.
Pingvinukų kūnelius darėme iš mūsų mylimų vazonėlių, o galvytes iš putplasčio kamuoliukų. Domas visa tai nudažė juodai.

Sekantį rytą aš nupiešiau pingvinams pilvus bei veidukus, o po to jie liko savaitei tūnoti mūsų darbo kambarėlyje. Jei ne Domo prašymai ir ašaros kažin ar būtume juos pabaigę.
Šiandien iš spalvoto kartono iškirpau jiems kojytes, sparniukus, bei apskritimus vazonėlių apačioms užklijuoti.

Tuo tarpu Domukas mūsų lobynuose ieškojo medinių pagaliukų slidėms, bei mažų vatos kamuoliukų sniego gniūžtėms. Beieškodamas atrado dar ir nuo pernai likusias medines rogutes, ant kurių tuoj pat pasodino vieną pingviną. Ką gi beliko uždėti pingvinams kepures bei leisti džiaugtis žiemos malonumais ant balto sniegu pasipuošusio kalno.

 

Ką jau ką, bet molinius mini vazonėlius aš labai mėgstu. Iš jų gali padaryti ką tik panorėjęs, galimybės begalo plačios, vienintelis jų minusas jog gana lengvai dūžta. Domas juos taip pat labai mėgsta, rūšiuoja pagal dydį, stato bokštus, tad nenuostabu, kad molinių šukių pas mus sukaupta jau  nemaža dėžutė, mesti vis dar gailiu, gal kartais prireiks ir panaudosime kokiam nors darbeliui. Nors vazonėlių atsargos namuose į pabaigą šių Kalėdų darbeliams manau jų dar užteks, o po švenčių būtinai papildysime atsargas.
Šiandien iš vazonėlių darėme elniuką. Jam pagaminti prireikė penkių 2 cm skersmens bei dviejų didesnių vazonėlių, dar keleto medinių pagaliukų, vatinio kamuoliuko nosytei, šalikėlio bei akyčių. Ragučių su Domuku ieškojome mūsų kieme, kadangi krūmų jame netrūksta tai tinkamas ragams šakutes atradome gana greitai.

Domui kaip visada atiteko dažymo darbai, nors klijuoti taip pat labai norėjo. Kojytes Domas pats taikė įstatyti, man nelabai leido prisiliesti, tad bijojau jog mūsų elniukas nestovės, tačiau nors ir labai kojytės kreivos elniukas stovi. 

Mūsų mažasis gamtos mylėtojas labai pamėgo sraiges. Na ne tik sraiges, bet ir  skruzdėlytes, vorus, boružėles. Gamtoje galėtų būti kiaurą dieną, stebėti kaip vabaliukai dirba, kaip voras pina voratinklius, kaip bitutė gėlytėje ranka medų. Jis tikras tyrinėtojas. Kartais skubi, nori kuo greičiau pajudėti iš vietos, o jis atsistojęs tyrinėja, pasakoja ką mato. Ne retai 10 metrų einame pusvalandį.  Sako tėvams sunku, kai vaikai tampa "kodėlčiais", tačiau klausimas "kas čia" ne ką prastesnis. Jei nesuprantamai atsakysi klaus dar ir dar ir dar, kol galų gale mažoji galvelė tai ką pasakei pilnai įsisavins. Žaviuosi tokiu atkaklumu, noru pažinti pasaulį. Kartais galvoju, kad  ir man reiktų to iš Domo pasimokyti, nors ne tik to, iš vaikų tikrai yra ko išmokti...
Na bet šiandien aš apie sraiges, kurias su Domuku darėme. Sraigę jis norėjo daryti jau prieš savaitę, bet tuomet nesugalvojau iš ko ją galėtume paprastai pagaminti. Su Domo norais dažnai nebesuspėju, būna atsikelia ryte ir sako, kad nori daryti pelę, po valandos pamiršęs pelę jau prašo gaminti pelėdą. Na bet sraigės kažkodėl nepamiršo, tad šiandien pagaliau ją ir pagaminome. Mums prireikė molinio vazonėlio, "guminio" popieriaus sraigių kūneliams bei kelių higieninių krapštukų. Kol Domas dažė vazonėlius aš iškirpau sraigių kūnelius, akytes siūliau taip pat nupiešti Domui, bet jis atsakė, jog nemoka ir paprašė manęs tai padaryti.

Krapštukus, kurie tapo sraigės ragučiais, taip pat Domas nudažė pats. Kai viskas išdžiuvo abu drauge sraiges suklijavome.

Vis abejojom ar spėsim, bet prakartėlę pabaigėm pačiu laiku, advento pirmąjį sekmadienį jau kūrenosi laužas tvartelio kiemelyje.

Prakartėlę pradėjom gaminti lapkričio pradžioje. Pirmiausia nusprendėm pasidaryti figūrėles ir tik vėliau prie jų pritaikyti namelį. Be to ir ligos užpuolė, tad išeiti į mišką prisirinkti šakų galimybės vis dar nėra...
Jau seniai norėjau, ką nors pasigaminti iš vazonėlių, esu ir knygučių nemažai sukaupus, ir nemaža dėžė vazonėlių vis savo vietos namuose neranda.  Bet kad pirmasis darbelis bus prakartėlės figūros niekada nebūčiau pagalvojus :)

Žmogeliukams rūbelius siuvau iš dviejų tipų audinių, gėda bet lietuviško pavadinimo nei vienos, nei kitos nesugalvoju.  

Figūrėlėms akių piešti neplanavau, bet šeimos vyrukai tiek protestavo, kad teko nori nenori jas nupiešti.  

Galų gale sulaukėm saulėtos popietės, kurią žinoma praleidome miške. Ne vien dėl to, kad tvartelio gamybai reikėjo šakų, bet ir dėl to kad pats laikas po ligų įkvėpti gryno oro.
Na o vakare žinoma pradėjom namo gamybą.

Avyčių kūneliai taip pat iš vazonėlių, apklijuotų baltais siūlais, o galvytės iš druskinės tešlos, su kuria labai labai mėgsta žaisti Domas.