Nuostabią Einsiedel kultūros salą atradau visiškai netikėtai. Penktosioms vestuvių metinėms, kurios vadinamos medinėmis vestuvėmis, ieškojau ko nors susijusio su medžiu. Kilo įvairių minčių, tačiau po dienos, kartais net greičiau visos tos mintys skambėjo visiškai neįdomiai...
Tačiau vieną dieną bežaisdama su Domu pagalvojau apie daugelio vaikų svajonę - namelį medyje.  Vaikystėje turbūt ne tik aš svajojau tokiame namelyje pasislėpti, jame susikurti savą magišką pasaulį.  Įvedus į visažinį google žodelį "baumhaus" (namelis medyje) radau straipsnį apie viešbučius tokiuose nameliukuose. Dar po kelių minučių paieškos tokį viešbutį radau ir Vokietijoje būtent Einsiedel parke. Namukų nuotraukos mane taip sužavėjo, kad nieko nelaukus vieną jų užsakiau. 

Nuvykę  į Vokietijos - Lenkijos pasienyje esantį parką vadinamą kultūros sala atradome ne tik nuostabų namelį medyje, bet ir visą fantastišką medžio karalystę, kuri mus stebino beveik tris dienas, pateikdama vis naujų staigmenų.
Mūsų pažintis su parku prasidėjo nuo teatralizuotos vakarienės - naujo Turisėdijos šalies karaliaus rinkimų. Visi dalyviai buvo suskirstyti į gentis. Mes patekome į puodžių gentį, tad gavome melsvus drabužius.  Persirengus mums buvo įteiktas žemėlapis kaip rasti mums paskirtą staliuką.  Užduotis nebuvo tokia paprasta kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tiesa dar prieš įžengdami į "Karūnavimo salę" (nuostabų 28 pakopų restoranėlį, kuriame kiekvienas kvadratinis centimetras savitas, visiškai nestandartinis, tikriausiai ir nebeatkartojamas) gavome kerinčio gėrimo kvepiančio šviežiais šalavijais. Tai buvo pirmas kartas kai Donatas gerdamas šalavijų skonio gėrimą nesiskundė, o net pagyrė, kad labai skanu. Vistik šalavijas puikiai dera su šviežiais apelsinų gabaliukais.

Po to kai visi susėdo prie stalų ir paskanavo pirmojo patiekalo, kiekvienai genčiai teko išsirinkti vadą, kuris pretenduos tapti naujuoju Turisėdijos šalies karaliumi. Visiškai netikėtai puodžių genties vadu buvo išrinktas Donatas.

Būtent tuomet ir prasidėjo linksmybės, juokas iki ašarų, nes būsimasis karalius turėjo būti kuo vaikiškesnės sielos. Donatui teko pabūti ir beždžione, ir višta, ir tyliai plaukiančia žuvimi, kuo greičiau išgerti litrą turisėdiško vyno, šokti limbo, leistis nuo čiuožyklos, gaudyti obuolį, kovoti su kitais kandidatais į karalius na ir... ir dar milijonas užduočių. Tarpuose tarp užduočių spėjom ir pavakarieniauti, sukirtome kaštoninės sriubos, dar keletą keistų, tačiau labai skanių patiekalų. Vakaras patiko ne tik mums bet ir Domui. Galvojau, jam bus nuobodu, pavargs ir teks mums nesulaukus pabaigos keliauti miegot, tačiau Domas išbuvo iki pačios pabaigos, dalyvavo ne mažiau nei suaugusieji. Na tik valgyt atsisakė, patiekalai pasirodė per daug neįprasti, vienintelė duonytė buvo patikima.

Na kas liečia maistą tai parke daugiau įdomybių, ne vien "Krönum" (karūnavimas) vakarienė. Panorėjus užkąsti bei užsukus į parko užkandinę, nustembi maistą gaudamas valgomuose vafliniuose induose.

Norint pavalgyti restoranėlyje pirmiausia su mediniu šaukštu reikia paskambinti į varpą. Išgirdus varpų muziką padavėja įteikia medinį meniu bei kamuoliuką. Išsirinktų patiekalų pavadinimus tenka surašyti ant lapuko, kurį sulankstytą reikią įdėti į kamuoliuką.  Po šio proceso belieka surasti restorane skylę, į kurią įmetus kamuoliuką su pageidavimais, jis tuneliais nukeliautų į restorano virtuvę. Smagi atrakcija, ar ne?

Kas man labiausiai patiko Einsiedel kultūros saloje išskirti negalėčiau. O Domas išsirinko mėgstamiausią vietą - malūną. Pirmą vakarą į jį lipti kartu su Domu buvo šiek tiek nedrąsu. Galvojom, kad ir pats Domas bijos, bet pas jį baimės jausmo aukščiui, laipiojimams, naujiems patyrimams nėra. Taip pradžioje bauginančiai atrodęs malūnas tapo pati paprasčiausia atrakcija. Po jo sekė tamsūs tuneliai, lipimas įvairiomis kopėčiomis, aukštos pilys, labirintai.

Apie laiką praleistą nepaprastame medžio pasaulyje galėčiau pasakot ir pasakot, kiekviena detalė jame verta dėmesio, nuo pat pirmos minutės esi įtraukiamas į magišką pasaulį. Tik įėjus gavome laišką, kurį atidaryti galima tik likus valandai iki vidurnakčio, įdomu kiek tokių kurie iškenčia. Mes atidarėme 22:00, visai neblogai, ne tiek ir daug nusižengėm taisyklėm. Na o po to marš su laišku lobių ieškoti...

Trumpai tiek apie parką. Mes ten praleidome nuostabų savaitgalį, mediškesnių medinių vestuvių  turbūt būti ir nebegalėjo.  Į vieną pusę  važiuoti 700 km tikrai vertėjo.

 

Šeštadienį, su pas mus viešėjusiais draugais, praleidome viduramžių mugėje, kur gali iš arti susipažinti su to laikmečio gyvenimu. Vokietijoje viduramžių šventės gan populiarios,  pradėtos rengti dar 1980 m. Ypač pastaraisiais metais jų populiarumas  išaugo, per metus visoje Vokietijoje surengiama arti 900 tokių mugių.  Regione, kuriame mes gyvename, mugių surengiama daugiausiai, nes čia gausu to meto pilių griuvėsių. Šį šeštadienį mugė vyko būtent vienos tokios pilies griuvėsiuose Obermoschel miestelyje.

Man asmeniškai tokiose šventėse labiausiai patinka stebėti žmones, apsigyvenusius baltose palapinėse, naudojančius tik viduramžiams būdingus prietaisus, indus, besistengiančius šventinėmis dienomis gyventi būtent taip kaip buvo gyvenama prieš daugelį šimtų metų.

Tiesa, šiai šventei ruošėmės ir mes įsigyti viduramžiškus rūbus, tačiau užsimiršo, o kai prisiminėme - jau buvo per vėlu. Na rugpjūčio mėnesį, viena didžiausių viduramžių švenčių vyks mūsų mieste, tad iki to laiko tikiuosi rūbais pasirūpinsime. Persirengus šventės dvasią pajusti daug paprasčiau, juolab kad retas tokioje šventėje būna nepersirengęs. Pasak su mumis buvusių draugų, be atitinkamos aprangos, šventėje jie jautėsi lyg atkeliavę iš ateities, sunkiai pritampantys prie ten esančių žmonių gyvenimo.

Mugės metu buvo galima įsigyti įvairių, primenančių senovę rankų darbo gaminių. Dauguma amatininkų savo sugebėjimus ir talentus demonstravo vietoj, tad jei turi pakankamai laiko, gali stebėti, kaip bus pagaminamas vienas ar kitas norimas daiktas.

Šventės kulminacijos - riterio vestuvių nesulaukėm. Vaikai vakarop, po dienos kaitrioje saulėje, nebeturėjo jėgų, tačiau riterių kovas, kurios šioje šventėje buvo humoristinio pobūdžio, pažiūrėjome.

Nespėji papasakot apie vieną savaitgalį, o žiūrėk jau ir kitas baigėsi. Šis buvo ilgas, vasariškas, turtingas naujais įspūdžiais bei gera nuotaika...

Šią savaitę ketvirtadienis daugumoje Vokietijos žemių - išeiginė. Meteorologai pagaliau žadėjo vasarišką orą, tad nusprendėm dar ir penktadienį pasiimti laisvą ir kelioms dienoms išvykti iš namų. Kur važiuoti mastėme gan ilgai. Dauguma vietų, kurias norėtume aplankyti, maždaug 500 - 600 km nuo namų. Tiek važiuoti turint tik keturias laisvas dienas neapsimoka, tad bandėme atrasti kažką naujo ir nematyto netoliau nei 400 km. Pervertus keletą kelionių žurnalų išsirinkome Altmühltal (Altmühl upės slėnis), esantį būtent už 400 km.

Iš namų išvykome gana anksti. Vis pergyvenau dėl netrumpos kelionės, baiminausi, kad Domui pabos sėdėti mašinoje. Tačiau jam neprailgo nei viena minutė, šiek tiek nusnūdo, dairėsi, pasakojo mums, kad važiuoja prie upės. Tiesa, jis jau iš vakaro, kai aš pradėjau krauti tašę, mums aiškino, jog važiuosime prie upės, nors mes to nebuvome minėję. Matyt praėjusiais savaitgaliais upės jį sužavėjo. Na ir šiaip mūsų Domas kelionių mėgėjas.  Tais rytais, kai būname visi trys namie ir tėtis neskuba į darbą, Domas prabudęs verčia mus iš lovos prašydamas kur nors važiuoti.

Pasirinktą kempingą pasiekėme po maždaug keturių valandų. Kadangi tądien lijo nusprendėme niekur nebevažiuoti ir popietę praleisti kempinge. Domui ten nepaprastai patiko, būtų galėjęs tai visas dienas iš jo kojos būtų nekėlęs, o dar geriau būtų buvę likti ten gyventi. Kadangi kempingas įkurtas fermoje,- vaikams ten begalės atrakcijų. Žaidimai šiene, supynės, traktoriai, karvės, kurias gali maitinti, ryte ir vakare stebėti kaip jas melžia, na ir visos kitos tikrojo kaimo atrakcijos.

Antrą dieną važiavome į Kelheim miestelį, norėdami laivu nuplaukti Dunojaus upe iki žymaus Weltenburg vienuolyno, kuriame įsikūrus seniausia pasaulyje vienuolyno alaus darykla. Joje pagaminti alūs ne vieneri metai išrenkami geriausiais alumis pasaulyje. Deja, atvažiavus į miestelį paaiškėjo, jog niekur mes neplauksime, nes Dunojus tiek pakilęs, kad ne tik laivai plaukti negali, bet ir dalis miestelio skendi upės vandenyse.

Susižinoję kaip mašina pasiekti vienuolyną patraukėme jo link, tačiau ir tas miestelis skęsta. Vietinis gaisrininkas mums paaiškino kaip pasiekti vienuolyną keliaujant pėsčiomis per kalną.
Na pasiekėme mes tą žymųjį vienuolyną, tačiau pačio grožio pamatyti nepavyko, nes vienuolynas taip pat įkalintas Dunojaus vandenyse. Kieme darbuojasi gaisrininkai, iš rūsių pumpuoja vandenį. Kadangi vienuolyno kavinukė veikė, paragavome vietinio, pasaulyje geriausio, tamsaus alaus, kurio skonis mums labai patiko.

Dar apžiūrėjome nepaprasto grožio vienuolyno bažnyčią. Tai viena įspūdingiausių iki šiol mano matytų bažnyčių.

Beeinant atgal link mašinos pastebėjome kitam upės krante vienuolyną fotografuojančius turistus. Vėlgi pakalbinę vietinį gaisrininką sužinojome kaip ten patekti. Nuvažiavę džiaugėmis, kad vis tik pavyko pamatyti nuostabiame gamtos kaplelyje isikūrusį vienuolyną ir iš išorės.

Vakarėjant apsilankėme Kelheim miestelį reprezentuojančioje "Befreiungshalle", kurią pastatė karalius Liudvikas I išsivadavimui iš Napaleono valdžios 1813 metais atminti. 

Trečiąją dieną praleidome prie Dunojaus upės kanalo. Aplankėme mažą tarp uolų įsikūrusį Essing miestelį. Perėjome jame esantį ilgiausią Europoje medinį tiltą (193 m).

Kiek vėliau aplankėme vieną žymiausių Bavarijos žemės pilių - ant uolos esančią pilį Prunn. Pati pilis nėra įspūdinga, tačiau aplink esanti gamta tikrai pakeri.

Na ir dienos pabaigai pasivaikščiojome po Riedenburg miestelį, esantį taip pat prie Dunojaus kanalo. Kol Domas snaudė mes su Donatu romantiškoje gamtoje pasimėgavome skanias ledais.

Paskutinę dieną planavome praleisti visai kitaip. Tačiau pamatę, kad Dunojus pasiekė normalų lygį (nuo prieš tai dieną buvusių 576 m nukrito iki 408 m) vis tik nusprendėme paplaukioti laivu, dar kartą apžiūrėti vienuolyną, tik šįkart neskendintį vandenyse. Plaukėme pačiomis gražiausiomis Dunojaus upės vietomis. Sunku patikėti, kad upė kadaise sugebėjo prasilaužti sau kelią tarp aukštų galingų kalkinių uolų, susidariusių iš prieš milijonus metų čia buvusio vandenyno dugne augusių koralinių rifų.

Šiandien nuo pat ryto spigina saulutė. Lengvas gaivus pavasariškas vėjelis kedena plaukus. Į lauką einant nebereikia nei šiltų megztinių, nei striukių. Malonesnio oro pavasarį būti ir negali.
Tokią gražią pavasarišką dieną nusprendėme praleisti vėjų parke "Lettweiler Höhe".

Apie tokio tipo parkus sužinojau visai neseniai. Tuomet kai projekto 52 tema buvo "Vėjas". Bandžiau netoliese surasti bent vieną vėjo malūną, bet neradau. Tačiau beieškodama užklydau į juwi firmos internetinę svetainę, kurie turi įkūrę ne vieną taip vadinamą vėjų parką. Ką gi, tuomet nusprendėm, kad tereikia sulaukti gražaus oro ir į artimiausią parką būtinai nuvažiuoti.
Parkas mums labai patiko. Nors tai į parką visai ne panašu. Vidurį laukų, ant kalvos 2,5 km kelias, jungiantis 11 vėjo jėgainių. Visko šį kartą neapėjome, bet manau į šią vietą pasivaikščioti sugrįšime dar ne kartą. Ypač turėtų būti gražu, kai medžiai ir laukai sužaliuos, o jei dar kada pavyktų sulaukti saulėlydžio...